Krikščionybė ir Kultūra

Jei viskam, kas nauja, pasakysi ne – tuomet prisistatyti kaip reakcionierius, svarsto anglikonų kunigas Alister McGrath iš Oksfordo universiteto. Jis pastebi, kad krikščionybė visą laiką turėjo tvarkytis su ją supančios kultūros pokyčiais ir gali iš to mokytis.Su juo nagrinėjame klausimus: Kodėl britų evangelikams neramu kai religija Amerikos politikoje vaidina tokį didelį vaidmenį? Kaip susigaudyti moralinėse pilkosiose zonose, kurių vis daugiau atveria mokslo pasiekimai? Kodėl šiuolaikinėje kultūroje svarbiausiu ginču turėtų būti ginčas dėl žmogaus prigimties supratimo?

Pripažįstu, kad kartais per daug gyvename praeitimi, tačiau gyvename ir dabartyje, ir ateityje, sako ortodoksų vyskupas iš Oksfordo Kallistos Ware. Su juo nagrinėjame klausimus: Kaip pradėti pokalbį apie religiją šiuolaikinėje visuomenėje? Kodėl klaidingas įsitikinimas pagal kurį tradicija neleidžia nutikti niekam naujam? Kokius Vakaruose kilusius klausimus jau pradeda spręsti ir Rytų Krikščionybė? Kokią įtaką jos teologijai daro didėjantis ortodoksų skaičius Vakaruose?

Velykoms skirta balandžio 14-osios laida apie krikščionybę ir šiuolaikinę Vakarų kultūrą.

Copyright © Visos laidų autorinės teisės priklauso LRT. Šiame tinklalapyje laidos vedėjas tik pateikia nuorodas į LRT priklausančią medžiagą.

Laidos įrašas

Interviu originalo kalba

Laidos pasakojimas:

Laidos dalyviai:

Alister McGrath - Oksfordo universiteto profesorius, anglikonų kunigas

Kallistos Ware

- ortodoksų vyskupas iš Oksfordo

Krikščionybė visada turėjo tvarkytis su kultūriniais pokyčiais, gal iš to galima pasimokyti šiandien, pastebi vienas iš šį kartą dviejų laidos pašnekovų. Klausimą apie krikščionybę sparčiai besikeičiančiose Vakarų visuomenėse šiandien nagrinės dviejų didžiųjų tradicijų atstovai – ortodoksų vyskupas Anglijoje ir evangelikų srovės anglikonų kunigas. Būtent jis pastebi krikščionybės istorijos akimirkas kai tekdavo tvarkytis su labai radikaliais pokyčiais. Panašūs vyksta dabar ir jei viskam, kas nauja pasakysi „ne“, tuomet prisistatysi kaip reakcionierius. Reikia įsitraukti teigiamai nors tai nereiškia, kad viskam pritariame ir viską leidžiame, sako mūsų pašnekovas.

Jį aplankėme Oksfordo universiteto Harris Manchester koledže. Kodėl britų evangelikams neramu kai religija Amerikos politikoje vaidina tokį didelį vaidmenį? Kaip susigaudyti moralinėse pilkosiose zonose, kurių vis daugiau atveria mokslo pasiekimai? Kodėl šiuolaikinėje kultūroje svarbiausiu ginču turėtų būti ginčas dėl žmogaus prigimties supratimo? Šiuos klausimus pirmoje laidos dalyje nagrinėsime su Elisteriu Magra.

Į gamtos mokslus mane vedė smalsumas dėl gamtos grožio. Man ne tik patiko gėrėtis gamta, bet ir klausti ar gamtoje yra kažkokių gilesnių atrastinų dalykų. Iš pradžių buvau linkęs manyti, kad jokių gilesnių dalykų nėra. Yra tik tai, ką mes stebime. Jaunystėje buvau radikalus ateistas. Tačiau palaipsniui suvokiau, kad man iš tikrųjų įdomus bendras platus tikrovės paveikslas. Toks, kuris apima mokslą, tačiau lygiai taip pat apima ir visą tikrovę. Palaipsniui supratau, kad mokslas ir tikėjimas Dievu gali derėti. Abu drauge jie gali pateikti kur kas gilesnį mus supančio pasaulio suvokimą.

Dalyvavote daugybėje diskusijų su religijų skeptikais. Man įdomus štai koks aspektas. Krikščioniškoji teologija unikali, nes ji tikėjimą aiškina ant racionalumo pagrindų. Vadinasi ant tokių pamatų galima diskutuoti ir su kitais. Ar tai liudija jūsų patirtis? Ar religija ir šiuolaikinė visuomenė vis dar stovi ant tų pačių racionalumo pagrindų?

Teologija bando išskleisti tikėjimo racionalumą. Ji bando paaiškinti iš kokių stovų pastatytas tikėjimas. Kaip tarpusavyje susijusios įvairios tikėjimo tiesos. Man tai labai įdomu. Tačiau atrodo, kad mūsų kultūra jau nelabai supranta teologiją. Todėl mums labai svarbu turėtų pokalbį tarp tikėjimo racionalumo ir įvairių formų racionalumo. Šiuolaikinėje kultūroje randame daug racionalių sistemų. Anksčiau apie visa tai buvo svarstoma tik per proto ir tikėjimo akistatos prizmę. Dabar jau tai peržengėme. Mes supratome, kad labai sunku apginti visus mūsų įsitikinimus vien tik remiantis protu. Mums reikia platesnės proto sampratos. Tai padėtų suprasti kodėl šitiek daug racionalių sistemų šiuolaikinėje Vakarų kultūroje.

Ką manote kai girdite žmones kalbant, kad štai jaučiu gyvenimą tokiu būdu, tu gali jausti kitokiu būdu, tegul taip ir būna, bet apie universalią tiesą mums diskutuoti neišeis.

Taip, toks argumentas populiarus. Žmonės sako, kad tiesa yra tai, ką jie jaučia. Ir tokiu būdu atskleidžiamas vienas svarbus dalykas. Žmonėms reikalingas pajautimas širdyje. Ne tik prote. Kai sprendžiame apie tai, kas yra tiesa, reikia pripažinti šitą subjektyvų aspektą. Mes taip mąstome apie pasaulį. Tačiau vien kliaujantis savo jausmais nepavyks visiškai atrasti kelio į tiesą. Viena iš priežasčių kodėl mane taip žavi krikščionybė, tai jos pretenzija dėl objektyvios žiūros į pasaulį, tačiau ši objektyvi žiūra turi labai gilius subjektyvius aspektus. Kitais žodžiais tariant, mano mąstymo būdas veikia mano pojūčius. Mano galva ir mano širdis susijusios tarpusavyje. Man tai atrodo pozityvus ir konstruktyvus būdas suvokti pasaulį.

Dažnai sakote, kad argumentai prieš religiją gana seni. Lygiai taip pat sakote, kad ypač Amerikoje teologijos apologetai irgi naudoja senus argumentus, kurie nukreipti į modernybę. Sakote, kad dabar svarbūs postmodernybės aspektai, kuriuos reikia adekvačiai įvertinti. Ką jūs turite omenyje?

Jei kalbame apie judėjimą, kartais vadinamą naujuoju ateizmu, tai šio judėjimo atstovai perdirba aštuonioliktojo amžiaus ir netgi senesnius argumentus. Man labai įdomu tai, kad ateizmas labai stipriai įsišaknijęs modernybėje. Ta prasme, kad jis apmąsto racionalistinę pasaulėžiūrą, kilusią aštuonioliktajame amžiuje. Man taip pat labai įdomu ir tai, kad daug krikščionių irgi atsako į ateistų argumentus lygiai taip pat naudodami aštuonioliktojo amžiaus gynybinius argumentus. Man atrodo, kad visiems reikia persikelti į dvidešimt pirmąjį amžių. Čia viskas pasikeitė. Suvokiama, kad kai kuriais dalykais tiesiog reikia pasitikėti, nes jų negalima įrodyti kaip teisingų. Reikia daugiau dėmesio skirti klausimams, kurių klausia postmodernybė. Postmodernybė klausia kai kurių labai puikių klausimų ir jiems jau pateikiama labai gerų atsakymų. Tereikia stengtis, kad visuomenė tuos atsakymus išgirstų.

O kalbant apie pažangą kvantinėje fizikoje, ar genetikoje?

Klausimų iškelia kiekvienas mokslo atradimas. Labai neįprasta jei koks nors atradimas pateiktų visišką kokios nors problemos sprendimą. Dažniau jis tiesiog atveria dar daugiau klausimų. Akivaizdu, kad genetikos sritis dabar kelia labai gilius moralinius klausimus. Reikia suprasti tuos klausimus ir bandyti jau formuluoti atsakymus. Man atrodo svarbu štai kas. Reikia mokytis gyventi su klausimais. Ne visada galima pateikti visiškai įtikinamus atsakymus kiekvienam kylančiam klausimui. Man keltų labai daug įtarimų ta pasaulėžiūra, kuri duoda labai aiškus atsakymus kiekvienoje srityje. 10:50 Kiekvienas autentiškas bandymas suprasti tikrovę visada sutiks tokią pilkąją zoną. Tamsią zoną, kur pilnai negalime susigaudyti. Tačiau nepaisant to, vis tiek matome pakankamai, kad pasakytume taip, tai atrodo pagrįsta, tai gali būti teisinga. Toliau galiu gyventi pakeldamas tą pilkąją zoną, nes galiu pasitikėti tuo jau apšviestu tikroves paveikslu.

Ką jūs manote apie debatus Jungtinėse Valstijose kai kai kurios evangelikų bažnyčios labai stipriai laikosi savo pozicijų pavyzdžiui kalbant apie evoliuciją, kurią jie atmeta, siūlo kreacionizmo teoriją. Bet gi čia atrodo yra mokslo, o ne tikėjimo sritis.

Kai girdžiu Amerikos evangelikus diskutuojančius apie evoliuciją man kyla šioks toks liūdesys. Jie skiria dėmesį ne tam klausimui, kuris yra esminis. Tai šiuolaikinio mokslo interpretacijos klausimas. Ir jų reakcija į mokslą labai jau gynybinė. Jie remiasi tik vienu interpretacijos būdu interpretuodami pavyzdžiui Pradžios knygą. O Pradžios knyga turi daugybę interpretacijų ilgoje krikščionybės istorijoje. Tam tikra prasme palinkėčiau Amerikos evangelikams pasidomėti krikščionybės istorija ir iš naujo atrasti senesnes interpretacijas kaip skaityti tekstą. Suprasti, kad tos interpretacijos irgi gerbia Biblijos autoritetą, bet siūlo kitokį ir daug įdomesnį būdą suprasti žmonijos vietą, pasaulio pradžios klausimą ir taip toliau. Vienas įdomiausių modernaus evangelikalizmo bruožų yra vis augantis supratimas, kad reikalingas savotiškas grįžimas prie šaknų. Mokytis iš praeities - kaip krikščionys interpretuodavo Bibliją praeityje. Man tai atrodo svarbu. Tai reiškia, kad sugebi prasilaužti pro individualizmą. O jis labai dažnai būdingas evangelikams. Tuo tarpu čia raginama pasiklausyti balsų iš praeities. Tai galėtų būti kelias į priekį. Ir daug evangelikų keliauja šiuo keliu. Dar įdomu tai, kad evangelikai pagrindinėse bažnyčiose supranta, kad jų pačių tradicija jau gali padėti. Tai svarbu.

Ar ir jums atrodo, kad krikščionybė šiuolaikinėje Europoje jau atrodo kaip sustabarėjusi, konservatyvi. Kaip manote kada ir kodėl toks įvaizdis susiformavo?

Gyvename laikotarpiu kuriame kultūra labai sparčiai keičiasi. Žmonės bando kažkaip į šiuos pokyčius atsakyti. Daug krikščionių atrodo gerokai sumišę. Kai kurie jaučia grėsmę. Kiti mano, kad vienintelis būdas susitvarkyti su pokyčiais tai sustingti ir likti lygiai tokiu pačiu. Tarsi grįžti prie ankstesnėms kartoms akivaizdžių dalykų. Manau, kad šitaip daryti neįmanoma. Mums reikia bandyti sakyti štai ką. Krikščionybė visada turėjo tvarkytis su kultūriniais pokyčiais. Kai žiūrime į krikščionybės istoriją, matome kaip praeityje krikščionys tvarkėsi su labai radikaliais pokyčiais. Gal reikėtų pasimokyti iš to kaip jie tvarkėsi su pokyčiais. Sunkumas čia tas, kad jeigu viskam, kas nauja pasakysi ne, atmesi tai, tuomet prisistatyti kaip reakcionierius. Kaip gynyba. Netgi kaip agresyvi gynyba. O tai šiuolaikinei kultūrai pasiunčia labai neigiamą žinutę. Reikia teigiamai ir nuoširdžiai įsitraukti. Tai nereiškia, kad viskam pritariame ir viską leidžiame. Tai bandymas suprasti kaip krikščionybė galėtų atrodyti šioje naujoje aplinkoje. Bandymas plėtoti tą naują gyvenimą bažnyčiose.

Dabar Europoje yra daug religinių bendruomenių atvykusių iš tolimųjų rytų, iš musulmoniškų šalių. Kaip manote ar ši padėtis padeda jūsų diskusijoms su visuomene, ar trukdo?

Taip. Akivaizdu, kad Vakaruose matome didelę imigraciją iš kitų šalių. Tai reiškia, kad religinės tradicijos iš Azijos, iš Artimųjų Rytų ar Afrikos tapo tikrove ir Vakarų kontekste. To padariniai man rodos dvejopi. Pirma. Tai Vakarų kultūrai parodė, kad religija kur kas įvairesnė nei tik krikščionybė. Ir tai, kad religija iš tikrųjų rūpi žmonėms, atvykstantiems iš Azijos ar Afrikos. Tikėjimas jiems rūpi ir padeda susitvarkyti su iššūkiais gyvenime. Tam tikra prasme tai sukėlė naują susidomėjimo religija bangą. Tačiau aišku, kad tai iškėlė klausimą ir apie tai kuo išskirtinė, kuo kitokia yra pati krikščionybė. Į šiuos klausimus greitų atsakymų pateikti negalima, bet reikia užtikrinti, kad padėtį suprantame ir atsakymų ieškome.

Ar turite patirties diskutuojant su kitų religinių tradicijų atstovais?

Čia Oksfordo universitete turime labai turtingą aplinką ir diskusijų galimybę tarp judėjų, krikščionių, musulmonų, budistų, hinduistų. Greta didžiųjų gyvenimo klausimų aišku kartais diskutuojame ir apie religijos santykį su mokslu. Man tai įdomu, bet kartu ir sudėtinga. Įdomu, nes matau kokia sudėtinga tikrovė. Sunku, nes reikia galvoti kaip išlaikyti savo krikščionišką poziciją, bet nekalbėti arogantiškai su kitų tradicijų atstovais. Jeigu jums patinka, galiu palyginimui pasakyti, kad kartais tenka stovėti tarsi ant pirštų galų. Reikia būti labai atidžiam. Visa tai padeda.

Man įdomu ką galvojate apie krikščionis politikoje, nes politika ir religija yra tarsi atskiri laukai, bet čia nuolat esama įtampos.

Tiesa. Yra daug pasaulio vietų, kuriose krikščionybė atrodo sugebanti atverti labai plačią socialinę viziją. O ją reikia visada interpretuoti politiškai. Kiti krikščionys sakytų, kad ši religija daugiau dėmesio skiria asmeninei erdvei. Dar kiti - jei veliesi į politiką, rizikuoji susiteršti galia. Kyla pavojus, nes politikoje yra valdžia, valdantieji, galia, todėl kiekvienas ten įsivėlęs religingas žmogus tarsi susiterš visu tuo. Pripažįstu šiuos nerimo argumentus. Pats manau, kad krikščionys turi pergalvoti o kokie politiniai padariniai kyla iš jų tikėjimo. Kalbant apie asmeninę atsakomybę, kalbant apie žmogaus teises, kalbant apie tarpusavio santykius. Kalbant apie viziją kokia turėtų būti tauta. Tačiau noriu likti atsargus. Nes kyla pavojus, kad priemonės, kuriomis bus siekiama krikščioniškų tikslų, gali pakenkti pačiam tikėjimui. Čia esama sunkios dilemos. Aš pats jos iki galo taip ir neišsprendžiau. Tik žinau, kad kai kurie bičiuliai traukiasi nuo politikos, nes sako negalintys susitvarkyti su visu tuo spaudimu. Bet kiti ragina įsitraukti. Kitaip politikoje neliks jokios krikščioniškos vizijos. Gerbiu abi stovyklas.

Kalbant apie tą patį klausimą ar galite palyginti savo patirtį čia, Didžiojoje Britanijoje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose?

Britanijoje tikėjimas yra svarbi viešojo gyvenimo dalis. Tačiau čia jo niekas nevertina kaip įtakingos politinės jėgos. Žmonės stengiasi tikėjimą laikyti atokiau nuo politikos. Kiek tai įmanoma. Taip yra dėl Didžiosios Britanijos istorijos. Mes turėjome septynioliktajame amžiuje pilietinį karą ir religija tada vaidino svarbų vaidmenį. Pasimokėme. Dabar nenorime nieko panašaus. Tam tikra prasme būdas kaip religija ir politika sąveikauja Britanijoje nulemtas minėto nerimo. Jei religija ir politika pernelyg susipins, gali kilti socialinių konfliktų, susiskaldymo. Amerikoje viskas kitaip. Taip. Jie turėjo pilietinį karą, bet jis nebuvo religinio pobūdžio. Tai buvo socialinis, politinis karas. Amerikiečiai dėl savo tikėjimo jaučiasi tvirčiau ir mato didesnį ryšį tarp tikėjimo ir politikos negu mes čia. Mums Britanijoje kartais sunku suprasti amerikietišką politiką, nes ten religija vaidina kur kas svarbesnį vaidmenį negu čia. Tačiau visa tai įvertinus daugelis mūsų kiek nerimauja, kad jei religija politiniuose debatuose ten vaidina tokį didelį vaidmenį tai šitai gali pakenkti pačiam tikėjimui. Mums neramu dėl to.

Tai kalbant apie iššūkius. Sakote, kad krikščionims reikia stengtis išgirsti ką sako šiuolaikinė kultūra, todėl man įdomu ką girdite jūs pats jeigu jau kalbame apie pačius svarbiausius šiuolaikinius iššūkius. Ir gal galite pasufleruoti atsakymų tiems iššūkiams?

Man šiuolaikinėje kultūroje svarbiausias atrodo ginčas dėl žmogaus prigimties. Tai labai svarbu. Jei ketiname sustiprinti žmonių gebėjimus technologiškai ką mes iš tiesų tuomet darome? Didžiausias pavojus tas, kad galime baigti gamindami žmones, kurie sugeba kur kas daugiau dalykų nei anksčiau, bet kurie lieka radikalūs savanaudžiai. Tuomet jie galės daryti daugiau savanaudiškų dalykų nei anksčiau. Socialiniai ir politiniai viso to padariniai gali būti milžiniški. Man atrodo, kad reikia pripažinti - kažkas su mumis ne visai taip. Jeigu galime daugiau - paprastai darome daugiau blogio. Reikia labai realistiškai save įvertinti. Įvertinti savo ribotumus, savo tendencijas. Ir bandyti suprasti, kad technologinis žmogaus patobulinimas šių ribotumų neišspręs. Reikia kažko, kas kalbėtų kaip susitvarkyti su pačiais savimi. Man atrodo, kad vienas svarbiausių dalykų, kuriuos sako religija šiuolaikinei kultūrai tai raginimas pažvelgti į save patį, į savo vidų. Ką gi ten matai? Matai kažką, kas iš esmės gali būti nuostabus, bet tikrovėje linkęs daryti labai keistus ir neraminančius dalykus. Mes net nebandome spręsti žmogaus prigimties mįslės. O tai reikėtų apsvarstyti prieš stiprinant mūsų gebėjimus. Kalbant apie šitą polinkį vengti diskusijos dėl žmogaus prigimties reikia pastebėti įsivaizdavimą, kad esą nuo viso šito įmanoma pabėgti. Sakome - štai, pažiūrėkite, technologijos pagerina dalykus. Gal ir taip. Bet problema ne ta. Problema ta, kad mes ir toliau liekame žmonėmis. Su įgimtu polinkiu daryti dalykus, kurie gali virsti destruktyviais. Aš labai nerimauju, kad mes galime išvystyti technologines priemones, kurios išskleistų mūsų destruktyvias galias kur kas didesniu mastu negu šiuo metu. Aš nerimauju. Galiu nuoširdžiai pasakyti. Tikiuosi, kad viskas susiklostys gerai, bet lygiai taip pat nerimauju. Juk praeityje, kai žmonės išrasdavo ką nors naujo, labai dažnai naudodavo tai geriems tikslams, bet lygiai taip pat ir blogiems. Branduolinės energijos atradimas reiškia viltį gydyti vėžį per radioterapiją, bet lygiai taip pat galime pagaminti bombas, kurios žudytų nuo milžiniškos radiacijos. Moksle lygiai taip pat. Viską galima naudoti medicininiais tikslais, bet lygiai taip pat ir masiniam naikinimui. Problema ta, kad mes darome šiuos abu dalykus. Kodėl?

Ar atsimenate save kaip tuo metu dar jauną ateistą ir ką tuo metu jūs galvojote apie technologijas? Ir jų gebą keisti pasaulį?

Kai buvau jaunas ateistas laikiausi požiūrio, kad žmogus iš prigimties yra geras. Todėl technologijos yra gerai. Jos leidžia tapti dar geresniais. Dabar jau taip nemanau. Žmonės yra neapibrėžtos būtybės. Tarsi dviprasmiški. Ir technologijos mus verčia dar labiau neapibrėžtais, dar labiau dviprasmiškais. Jeigu būtume tik geri, jokių problemų neturėtume. O dabar gali būti, kad sukursime technologijas, kurios prives ne tik prie mūsų pačių sunaikinimo, bet ir visos planetos. Man dėl to neramu.

Į pabaigą norėčiau paklausti dėl klimato kaitos. Kai kurios evangelikų bažnyčios Amerikoje abejoja klimato kaita. Kaip manote kodėl?

Taip, ten yra klimato kaitos skeptikų. Jie mano, kad šita problema dirbtinai sukurta politiškai motyvuotų mokslininkų. Arba žaliosios energetikos verslininkų. Nelabai galiu to suprasti, nes aš visada mokslo pusėje. Ir mokslas sako, kad pasaulis keičiasi. Ir konkrečiai sako, kad jį keičia mūsų veikla. Todėl reikia kažką galvoti kaip sumažinti klimato kaitą arba ją visai sustabdyti. Čia mokslo argumentai pagrįsti. Tačiau daugelis galvoja, kad problema išpūsta dėl kažkieno interesų. Manau, kad esama labai didelio poreikio įtikinėti. Kitais žodžiais tariant šioje srityje dirbantiems mokslininkams reikia dar veiksmingiau pristatyti savo tyrimus. Bet tuo pat metu būti jautriems dėl savo auditorijos nerimo. Yra toks įsivaizdavimas, kad štai mokslininkų elitas moko visus likusius. Mokslininkams reikia būti labiau komunikabiliems, taktiškiems. Pristatyti priežastis, galimus sprendimus, įtraukti į bendrą pokalbį klausiant kokius sprendimus įsivaizduoja visuomenė.

Užbaigti norėčiau pateikdamas Lietuvoje įrašytą, vieno iš jūsų skaitytojų, klausimą.

Manau, kad klausimas labai geras. Akivaizdu, kad viena iš pagrindinių postmodernios visuomenės svarstymų yra apie argumentus, apie idėjas. Tačiau esama kažko dar svarbesnio nei argumentai. Tai yra gyvenimo kokybė. Ir daugeliu atveju žmonės klausia ne apie krikščionybės turinio idėjas, dėl jų galima diskutuoti, ir jų racionalumą pakankamai nesunku apginti, galiu jus patikinti. Tačiau esama kažko svarbiau. Gyvenimo kokybė, kuri kyla kai gyveni pagal krikščioniško tikėjimo tiesas. Man atrodo, kad naujieji ateistai su Richardu Dawkinsu priešakyje sako, kad jų manymu krikščionių gyvenimo kokybė yra kur kas prastesnė nei ateistų. Turiu pasakyti, kad toks įvertinimas gana seklus. Viena iš įdomesnių socialinių studijų Jungtinėse Amerikos Valstijose domėjosi religingumo įtaka labdaringiems veiksmams. Žmogaus religingumas čia daro daug įtakos. Norėčiau suabejoti tokiu naujųjų ateistų įsivaizdavimu. Jų prielaida, kad religingo žmogaus gyvenimas paverčia tave prastesniu palyginti su ateisto gyvenimu, ši prielaida paprasčiausiai neapginama. Vis dėl to čia labai svarbu pabrėžti vieną dalyką. Labai dažnai krikščionybę vertina ne pagal jos tikėjimo idėjas, bet pagal tikinčiųjų, tų, kurie vadina save krikščionimis, gyvenimo kokybę. Tai labai svarbu. Kiekvienas besiklausantis mūsų pokalbio turėtų susimąstyti apie tai. Būtent krikščionių elgesys lemia kitų žmonių požiūrį apie visą krikščionybę. Ir apie tai ar ji yra gera religija ar ne. Postmodernioje visuomenėje žmonės dažniau klausia ne ar visa tai teisinga, bet ar tai veikia. Kitaip tariant kokie tikėjimo padariniai. Krikščionys turi parodyti, kad tikėjimas veda prie gero gyvenimo. Tai nesunku parodyti, bet reikia priminti, kad tai būtina parodyti.

Profesoriau, dėkoju už interviu.

II dalis

„Ateikite ir pamatysite“, šitaip susidomėjusiems apie krikščionybę atsako antroje laidos dalyje mūsų kalbinamas pašnekovas. Tai Anglijoje gimęs ir savo šalyje į ortodoksiją atsivertęs vyskupas. Kadaise vykdavęs į susitikimus ortodoksiškose šalyse atrodydavo lyg balta varna tarp juodų. Dabar ortodoksų iš Vakarų jau kur kas daugiau. Ryšiai su Vakarų krikščionybe per ekumeninį judėjimą padėjo atnaujinti ortodoksiją, sako mūsų pašnekovas, pridėdamas, kad Vakarai esą uždavė klausimų, kurie verčia pergalvoti ir ortodoksų tikėjimo prasmę. Pripažįstu, kad kartais per daug gyvename praeitimi. Tačiau gyvename ir dabartyje, ir ateityje, sako jis.

Savo pašnekovą aplankėme jo namuose Oksforde. Kaip pradėti pokalbį apie religiją šiuolaikinėje visuomenėje? Kodėl klaidingas įsitikinimas pagal kurį tradicija neleidžia nutikti niekam naujam? Kokius Vakaruose kilusius klausimus jau pradeda spręsti ir Rytų Krikščionybė? Kokią įtaką jos teologijai daro didėjantis ortodoksų skaičius Vakaruose? Tokius ir panašius klausimus uždavėme Timočiui Ware, dvasiniame gyvenime pasirinkusiam šventojo Kalistos vardą. Viduramžiais gyvenusio graikų istoriko garbei.

Aš augau krikščioniškame tikėjime. Mano tėvai buvo praktikuojantys Anglijos bažnyčios nariai. Mane išugdė kaip anglikoną. Apie Anglikonų bažnyčią vis dar turiu puikių prisiminimų. Nebuvo taip, kad aš kažkaip atmesčiau anglikonų tikėjimą. Atsitiko taip, kad didesnę tiesos pilnatvę radau ortodoksų bažnyčioje. Su ortodoksija pirmą kartą susipažinau būdamas septyniolikos metų. Vieną šeštadienio vakarą atsitiktinai, o gal vedamas Dievo, ėjau pro ortodoksų bažnyčią Londono centre. Jos niekada nepastebėjau anksčiau. Iš smalsumo pravėriau duris ir žengiau vidun. Tai buvo rusų bažnyčia Londone. Jie dalyvavo vakaro pamaldose. Tokios pamaldos vyksta kiekvieną šeštadienio vakarą. Man kilo dvejopas įspūdis. Pirmiausia pajutau, kad bažnyčia labai tuščia. Mačiau milžinišką plotą nublizgintų grindų. Tačiau vėliau, kai priprato akys, suvokiau, kad erdvė visai ne tuščia. Ant sienų kabėjo ikonos, priešais jais degė žvakės. Buvo ten ir vienas kitas garbintojas, stovintis prie ikonų. Daugiausiai senyvo amžiaus žmonės. Kažkur lyg ir giedojo choras. Mano įspūdžiai staiga persimainė. Man ji jau neatrodė tuščia, bet kuo pilniausia. Pilna nematomų garbintojų. Jaučiau, kad ši maža kongregacija buvo perkelta kažkur daug toliau nei ji pati galėjo persikelti. Jaučiau tarp mūsų besimeldžiančius angelus. Taip pat šventuosius. Taip pat Dievo motiną. Ir aišku patį Kristų. Vėliau kai jau įsigilinau į ortodoksų tikėjimą sužinojau apie dažnai vartojamą frazę, kuria jie apibūdina savo pamaldas. Ši frazė skamba taip – dangus žemėje. Tokia buvo to šeštadienio patirtis kai turėjau septyniolika metų. Jaučiau, kad čia dangus žemėje. Ši ortodoksų dievogarbos patirtis paskatino mane tapti ortodoksų bažnyčios nariu. Iš pradžių neskaičiau nei knygų, nepažinojau kokių nors ortodoksų žmonių. Mano pati pirmoji patirtis buvo ortodoksų dievogarba. Liturginė malda. Bažnyčia kaip dangus žemėje. Neprisijungiau prie ortodoksų bažnyčios iš karto. Tačiau nuo to laiko jaučiau, kad čia yra mano tikrieji namai. Čia mano vieta. Vėliau laukiau šešerius metus, kalbėjau su daugybe įvairiausių žmonių – anglikonų, katalikų, ortodoksų. Galiausiai pasiryžau prisijungti prie ortodoksų bažnyčios. Taip viskas ir prasidėjo. Per mano susitikimą su ortodoksais kaip maldos bendruomene.

Man įdomu kaip jūsų hierarchijos broliai rytuose žiūri į vyskupą anglą? Pavyzdžiui kai dalyvaujate susitikimuose ar susiduriate su skeptikais?

Nors dabar jau yra daug iš Vakarų kilusių ortodoksų bažnyčios narių, bet kartais graikų ar rusų ortodoksai, serbai ar rumunai, būna kiek nustebę kai susitinka ortodoksą vakarietį. Tačiau jiems aš visada pabrėžiu, kad ortodoksu netapau dėl meilės kažkokiems graikiškiems ar rusiškiems aspektams. Nors juos tikrai myliu. Bet prie ortodoksų bažnyčios prisijungiau tikrai ne dėl to. Prisijungiau, nes suvokiau ją kaip pilnatvę tikėjimo į Kristų. Ta prasme aš ją laikau tikrąją Kristaus bažnyčia žemėje. Nenoriu ginčyti kitų bažnyčių vertės. Tikrai tikiu, kad Šventoji Dvasia veikia per jas. Tačiau man ortodoksija turi tiesos pilnatvę ir todėl tapau ortodoksu, kaip beje ir kiti žmonės. Man atrodo, kad žmonės iš tradiciškai ortodoksiškų šalių palaipsniui pripranta prie minties, kad gali būti ir kitokių ortodoksų Vakaruose.

Ar jūs randate pagrindą kai kalbate su jaunimu, kuris gyvename šiuolaikiniame laikotarpyje. Kaip jūs pradedate pokalbį apie Kristų?

Kiekvienam, kuris domisi ortodoksija, aš pirmiausiai pasakyčiau – ateikite ir pamatysite. Ateikite ir sudalyvaukite ortodoksų garbinimo pamaldose. Susipažinkite su ortodoksija taip kaip aš susipažinau. Pirmiausiai per maldos prasmės atradimą ir garbinimą ortodoksų bažnyčioje. Aišku, kad kiekvieną susidomėjusį aš paraginčiau ir pasikalbėti, pasiūlyčiau knygų. Tačiau svarbiausia yra sudalyvauti ortodoksų pamaldose. Šventosios Komunijos dar gauti negalėsite, tačiau vis tiek galėsite melstis su ortodoksais. Dabar Anglijoje tai daug lengviau nei buvo. Dabar anglų kalba labai plačiai naudojama mūsų pamaldose.

Turbūt žinote, kad prieš gerą pusšimtį metų katalikai pakeitė savo liturgiją ir man įdomu ką apie tai manote jūs, nes tarp katalikų yra skeptikų, manančių, kad tai buvo klaida. Jie sako, kad štai ortodoksai liturgijos nekeitė ir neturi bėdų.

Ne man kritikuoti katalikų ar bet kokią kitą bendruomenę. Aišku, kad buvo poreikis reformuoti liturgiją katalikų bažnyčioje. Prisimenu kokia ji buvo prieš Antrąjį Vatikano susirinkimą. Tačiau manau, kad reforma nuėjo kiek per toli. Juk mes nenorime garbinimo paversti tik viešu susitikimu. Stengiamės išsaugoti paslapties jausmą kai garbiname. Jau kalbėjau apie „dangaus žemėje“ pojūtį. Man atrodo, kad kai kuriais aspektais katalikai savo garbinimą pavertė per daug paprastą. Per daug artimą tik viešam susitikimui. Tai aišku netiesa visur. Yra katalikų grupių, kurios išlaikė paslaptį savo pamaldose. Kalbant apie mūsų pamaldas, nemanau, kad jas reikia radikaliai keisti, nemanau, kad mūsų liturgijos pagrindinė struktūrą galima taip pakeisti kaip katalikai keitė po Antrojo Vatikano susitikimo. Tačiau aš taip pat manau, kad ortodoksai turi rimčiau išsiaiškinti kas slypi mūsų liturgijoje. Pavyzdžiui prieš penkiasdešimt metų Šventąją Komuniją ortodoksai gaudavo labai retai. Pasauliečiai gaudavo kelis kartus per metus. Pamaldose dalyvaudavo kiekvieną sekmadienį, bet Komuniją gaudavo kelis kartus per metus, pavyzdžiui per Velykas. Per pastaruosius penkiasdešimt metų įvairiose vietose bandome Komuniją teikti dažniau. Ne paprasčiau, sakramentui reikia ruoštis, bet iš principo žmonėms būtų geriau Komuniją gauti kiekvieną sekmadienį. Toks pokytis vyksta daugelyje nors ir ne visoje ortodoksų bažnyčioje. Dažnesnė Komunija. Prisimenu kai tik tapau ortodoksu beveik niekas nėjo Komunijos, tik keli vaikai, nes pagal mūsų tradiciją Komuniją galima duoti mažiems vaikams. Man atrodo, kad reta Komunija nėra gerai. Ir aš džiaugiuosi, kad mes grįžtame prie dažnesnės. Kitas pokytis štai koks. Daugybę maldų anksčiau ortodoksų kunigas sakė tylomis ir dažnai šios maldos buvo pačios svarbiausios, ypač Šventosios Dvasios kvietimas, kuris žymi aukščiausią konsekravimo tašką. Dabar daugelyje vietų, bet ir vėl ne visose, minėtas maldas kunigas skaito garsiai ir pasauliečiai stengiasi jas geriau suprasti. Taip galima pilniau dalyvauti pamaldose. Tokios reformos gerai, bet iš esmės keisti liturgijos tikrai nenorime.

Kaip jūs atsakytumėte į skeptikų kritiką kai jie sako, kad ortodoksai turi labai gražią liturgiją, bet jie tarsi sušalę laike. Man taip pat kartais atrodo, kad po didžiojo skilimo rytų krikščionybė tarsi sustingo tūkstantmečiui. Ar galite labiau mums paaiškinti ką reiškia šventoji tradicija ortodoksų bažnyčioje? Atrodo, kad tradicija tik saugo senus dalykus ir neleidžia nutikti niekam naujam?

Žinau, kad labai daug žmonių ortodoksų bažnyčią laiko sustingusia. Akivaizdu, kad ortodoksija stipriai konservatyvi. Tačiau labai viliuosi, kad ji nėra sustingusi. Toks vakariečių įspūdis ne visai teisingas. Pokyčių buvo po didžiojo skilimo tarp rytų ir vakarų vienuoliktajame amžiuje. Pavyzdžiui keturioliktajame amžiuje buvo labai svarbių diskusijų dėl mistinės sąjungos su Dievu kai dalijimąsi dar nesukurta energija, diskusijų dėl maldos, ir dėl Kristaus atsimainymo paslapties. Visos šios diskusijos iš pradžių vyko Graikijoje, bet vėliau paveikė ir slavų pasaulį. Septynioliktajame amžiuje ortodoksai stebėjo reformacijos ir kontrreformacijos procesus ir turėjo sau giliau atsakyti apie bažnyčios prasmę. Buvo susirinkimų, kurie padarė svarbių pareiškimų apie tai. Man atrodo, kad nors ortodoksija labai konservatyvi, bet išliko gyva. Šiandien ortodoksijoje labai daug kūrybingo mąstymo apie asmens prigimtį. Pavyzdžiui tik šiandien skaičiau knygą, lyginančią vakarietišką psichiatrą Jungą ir rusų mąstytoją Nikolajų Berdjaevą. Ketvirtajame dešimtmetyje miręs Berdjaevas buvo modernių diskusijų ortodoksijoje pionierius. Jam nepaprastai rūpėjo klausimas ką reiškia būti asmeniu. Kas aš esu? Atsakymas nėra toks jau akivaizdus. Dabar ortodoksijoje labai daug mąstymo būtent šioje srityje. Pavyzdžiui vienas įtakingiausių šiuolaikinių teologų Džonas Ziziulas, Pergamono metropolitas, graikas, labai rūpinasi asmens samprata. Asmens santykiais su kitais asmenimis. Todėl nors ortodoksija konservatyvi, bet visiškai neužšalusi. Ką mums reiškia tradicija? Išgirdę tokį klausimą ortodoksai paprastai atsakytų – tradicija tai Šventosios Dvasios gyvenimas Bažnyčioje. Tai ne didžiausi tomai bibliotekose, kurių niekas neskaito. Tai gyvenimas. Ir Šventosios Dvasios gyvenimas. Tai kažkas gyvo. Kiti apibrėžimai, kuriais ortodoksai apibrėžtų Šventąją Tradicija yra šie. Tai keliai, kuriais suprantamas Šventasis Raštas ir išgyvenamas per šimtmečius. Čia nėra jokios atskirties tarp rašto ir tradicijos. Jie ne du atskirti tikėjimo šaltiniai, bet vienas. Tiesą sakant tradicija yra ne kas kitas, kaip gyvenimas. Biblijos gyvenimas bažnyčioje. Pripažįstu, kad kartais mes per daug gyvename praeitimi, tačiau taip pat gyvename dabartyje ir ateityje. Ryšiai su vakarų krikščionimis per ekumeninį judėjimą dvidešimtajame amžiuje, kuris tęsiasi ir šiame amžiuje, visa tai padėjo atnaujinti ortodoksiją. Vakarai mums uždavė klausimų, kurie verčia mus pergalvoti mūsų tikėjimo prasmę.

Vakarų bažnyčios mėgsta kalbėti apie laikų ženklus. Jie svarsto daugybę šiuolaikinių iššūkių, paminėjote asmens sampratą, bet taip pat yra homoseksualios orientacijos žmonės, moterų kunigystė ir kiti kausimai. Ar ortodoksija taip pat svarsto tokius klausimus ir kokius laikų ženklus kultūroje matote jūs? Kaip jūs juos sprendžiate?

Minėti klausimai tampa vienais iš pagrindinių ortodoksijoje taip pat. Šių klausimų mes negalime išvengti. Ortodoksų mokymas aiškus – santuoka galima tarp vieno vyro ir vienos moters. Iš esmės tai visą gyvenimą trunkanti sąjunga. Būna atveju kai santuokos griūna, tada leidžiame skirtis ir vėl sudaryti santuoką, bet tarp vyro ir moters. Mums įprasta rūpintis žmonėmis su homoseksualiomis tendencijomis kilnioje pastoracijoje, bet turime pasakyti jiems – neturėtumėte užsiimti lytiniu aktu. Draugystė tarp dviejų vyrų ar dviejų moterų gali būti labai šventas dalykas. Ir labai teigiamas. Tačiau ji neturėtų būti išreiškiama lytiniu aktu. Tokia yra ortodoksijos pozicija. Mes taip pat toliau sakome, kad tik vyrai turėtų užimti kunigų bei vyskupų pozicijas. Tačiau pradedame apie tai galvoti daugiau. Bandome giliau išsiaiškinti tokio mokymo priežastis. Ortodoksai paprastai sako, kad moterų praeityje nebuvo kunigystėje, todėl tai nėra Šventosios Tradicijos dalis. Tai atsako į klausima, kad moterų kunigystėje nėra. Bet neatsako – kodėl? Šia prasme šį klausimą reiškia spręsti daug rimčiau. Yra daugybė kitų klausimų, susijusių su bioetika, eksperimentais su vaisiumi, padėjimu nusižudyti, daug labai svarbių klausimų ortodoksams kaip ir vakarų bažnyčioms. Ateityje šie klausimai taps dar svarbesni. Visa tai susiję su klausimu – o ką reiškia būti asmeniu.

Paminėjote eksperimentus su vaisiumi, tad man įdomu paklausti plačiau. Šiuolaikinė kultūra sugeba puikiai keisti tikrovę, taip yra ir galingos virtualios technologijos. Kaip jūs manote ar žmonės, kurie žino, kad gali labai daug ką aplink save pakeisti ir sukurti, yra sunkiau atverčiami į religiją? Juk religija kalba apie tai, kad yra kažkokia dalis tikrovės, kuri nepavaldi žmogui. Koks jūsų požiūris?

Šie klausimai darosi vis svarbesni, ortodoksai negali jų išvengti ir privalo spęsti. Kol kas, ne dėl teologinių, bet dėl kultūrinių priežasčių, ortodoksų bažnyčia labai rimtai jūsų pristatytos situacijos nesvarstė. Mūsų kultūrinė pozicija šiuo klausimu tokia kokia buvo Vakaruose prieš pusšimtį metų. Tačiau reikia Vakaruose vykstančius pokyčius vertinti rimtai. Tai kelia esminius klausimus kaip mes suvokiame asmenį. Iš esmės ortodoksai pabrėžtų, kad anksčiau neįsivaizduojami dalykai tapo įmanomi prieš pusę amžiaus, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad pokyčiai būtinai turi būti vykdomi. Pavyzdžiui mes nepritariame, kad žmonės gali keisti lytį. Mes lytį laikome Dievo dovana. Tačiau dabar suvokiame, kad šis klausimas yra kur kas sudėtingesnis nei buvo praeityje. Tačiau iš esmės svarbiausia bandyti suprasti Dievo valią. Ji atskleista raštuose ir tradicijoje. Negalima tiesiog pasakyti, kad štai – dabar tai tapo įmanoma ir galime visą tai daryti. Labai svarbu pabrėžti, kad lytiškumas – Dievo dovana, skirta naudoti tarp vyro ir moters santuokos sakramente. Šio požiūrio ir laikomės.

Kitas įdomus laukas – politika. Čia irgi daug skirtumų nuo religijos, nes politikoje žmonės susirenka veikti ir keisti dalykus, čia daug lemia galia. O religijoje viskas kitaip – žmonės čia galios tarsi neturi. Tačiau politikoje daug krikščionių politikų ir norėčiau paklausti kaip jūs manote ar įmanoma būti šventuoju, bet tuo pat metu likti politikoje. Istorijoje yra keli pavyzdžiai. Toks klausimas man iškilo prisiminus ortodoksą Solovjovą, kuris parašė „trumpą pasakojimą apie antikristą“. Jis rašo apie labai gerą politiką, kuris duoda labai gerų dalykų visuomenei, tačiau Solovjovas jį vadina antikristu. Mano, kad jis pavojingas. Kur yra riba, kai vis dar esi geras ir dar krikščionis politikas, o kur jau antikristas?

Pirma, dabar padėtis visai kita nei ta, kurią matė Solovjovas prieš šimtmetį. Beveik visose Vakarų valstybėse bažnyčia ir valstybė yra atskirtos. Tai tikrai galioja Didžiajai Britanijai. Tai pasakius man atrodo, kad krikščionis gali būti politiku. Tokioje šalyje kaip Britanija reikėtų krikščionis raginti dalyvauti politikoje. Tačiau tai darant jie turi gerbti bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Jie turi suprasti, kad yra daug bažnyčios mokomų dalykų, kurie neįtvirtini valstybės įstatymuose. Pavyzdžiui minėtos homoseksualų sąjungos dabar nėra neteisėtos Britanijoje. Savo jaunystėje atsimenu kaip žmones už tai siuntė į kalėjimą. Laimei dabar jau taip niekas nedaro. Tačiau tai nereiškia, kad mes krikščionys sutinkame, kad homoseksualų sąjungos yra tame pačiame lygyje kaip ir krikščioniškos santuokos. Todėl man atrodo, kad krikščionys turėtų dalyvauti politikoje, bet gerbtų valstybės ir bažnyčios padalijimą ir sakytų, kad yra dar daug dalykų, kurių krikščionių mokymas nepripažįsta, bet kurie leidžiami valstybės. Esama skirtumo tarp to, kas teisėta, ir to, ką krikščionys laiko moraliu. Viliuosi, kad krikščionys dalyvaus politikoje. Lygiai taip pat, kad krikščionys gali būti mokslininkai, ir mums reikia krikščionių mokslininkų.

Ar jums neatrodo, kad politikoje, kurioje yra priešingų krikščioniškam mokymui įstatymų, dalyvaujantys politikai tarsi priversti sutikti, nes šiaip ar taip jie dalyvauja toje politinėje sistemoje?

Man atrodo, kad yra įmanoma nuolat liudyti savo krikščionišką tikėjimą ir tuo pat metu pripažinti, kad tai yra asmeniniai mano įsitikinimai. Nenoriu savo įsitikinimų kitiems primesti jėga. Mes turime pripažinti sąžinės laisvę.

Mūsų pokalbis jau eina į pabaigą ir aš norėčiau pristatyti jums Lietuvoje įrašytą klausimą. Klausimą įrašė Lietuvos ortodoksas Gintaras Sungaila.

Patirtis gyvenant valstybėse valdomose ateistinių režimų, aktyviai antikrikščioniškų komunistinių režimų, stipriai pažymėjo ortodoksų bažnyčią. Verta prisiminti, kad dvidešimtasis amžius ortodoksijai buvo kankinių amžius. Aišku, kad kitos bažnyčios irgi turėjo kankinių, tačiau komunistų persekiojimas stipriausiai užgriuvo ortodoksus ir Rusiją. Tai nužymėjo mūsų patirtį ir leido prisijungti prie pirmųjų amžių krikščionių, kai krikščionybė nebuvo valstybinė religija ir krikščionys buvo persekiojami. Mes turėjome šią patirtį ir ji mus pažymėjo. Ši patirtis mus privertė klausti – kokie mūsų tikėjimo pagrindai dėl kurių mes gyvename ir mirštame. Apie tai šiandien nekalbame, bet man svarbiausias ortodoksų liudijimas yra tikėjimas Jėzumi Kristumi kaip tikru žmogumi ir tikru Dievu, esančiu viena su Tėvu ir mumis, bet išliekančiu vienu asmeniu, o ne dviem skirtingais. Tikėjimas Jėzumi Kristumi kaip Dievo sūnumi ir gelbėtoju, nukryžiuotu ir prisikėlusiu. Tai man esminis ortodoksų pagrindas. Kai kurie vakarų krikščionys protestantiškose bažnyčiose čia padarė kompromisų. Bet ortodoksai to laikosi kaip ir Romos katalikai. Su tuo susijęs ir mūsų tikėjimas Švenčiausiąja Trejybe. Trejybė tai mūsų gyvenimo šaltinis. Mūsų socialinė programa, kaip kartą pasakė vienas Rusijos mąstytojas, yra Trejybė. Tai mums rūpi kaip ortodoksams. Tikėjimas Kristumi ir Trejybe. Taip pat šventųjų bendryste. Persekiojimų patirtis mus dar kartą privertė susimąstyti kas mums svarbiausia. Nelaikyti bažnyčios tarsi valstybės, bet kaip tikėjimo bendruomenę. Ir maldos.

Norėčiau paklausti paskutinio klausimo apie Rusiją, kuri yra mūsų kaimynė. Ar jūs optimistas dėl tikėjimo Rusijoje, kuri turėjo tiek sunkių laikų?

Rusijoje tikėjimas buvo labai stipriai persekiotas praėjusio amžiaus antrajame ir trečiajame dešimtmetyje. Nuo ketvirtojo dešimtmečio bažnyčia buvo pakenčiama, bet labai stipriai ją suvaržius. Ji buvo išnaudojama sovietų valdžios jų pačių tikslams. Nuo sovietų sąjungos griūties tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintaisiais prasidėjo didelis tikėjimo atsinaujinimas. Kai žlugo komunizmas Rusijoje buvo apie septyni tūkstančiai parapijų. Dabar jų tris kartus daugiau – apie dvidešimt du tūkstančiai. Kai komunizmas žlugo tebuvo šešiolika vienuolynų. Dabar jų virš septynių šimtų. Tai milžiniškas šuolis ir pastebimas atsinaujinimas. Dabar turime naują kartą, kuri nepažino komunistų persekiojimo. Tikriausiai Vakarų sekuliarizmas irgi skleidžiasi Rusijoje ir dabar gyvam tikėjimui kyla iššūkių ne dėl aktyvaus persekiojimo, bet dėl sekuliaraus indiferentiškumo. Krikščionių tikėjimo niekada negalima laikyti savaime suprantamo. Visada reikia aktyviai gyventi savo tikėjimu. Tai galioja ir dabartinei Rusijos bažnyčiai. Matau daug padrąsinančių ženklų, liudijančių gyvą tikėjimą, pavyzdžiui tie septyni šimtai vienuolynų, atsidariusių per pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Taip, kai kurie turi šimtus narių, jaunuolių. Tai teikia vilties. Bet niekada negalima galvoti tarsi tai būtų savaime suprantama. Ir visą laiką reikia atskirti tai kas Cezario, ir tai kas Dievo. Esama artimo ryšio tarp Rusijos ortodoksų bažnyčios ir Vladimiro Putino valdžios. Tačiau bažnyčia privalo visą laiką išlaikyti nepriklausomybę, ji negali tapti politikų įrankiu. Ji turi visą laiką liudyti Dangaus karalystę, kuri yra ne iš šio pasaulio.

Gerbiamas vyskupe, dėkoju už šį interviu.

Flag Counter