Žmogaus Teisės

Mes einame link teisių infliacijos ir tylos apie pareigas, taip atsiranda pamatinis nesusipratimas, sako filosofas Vittorio Possenti iš Venecijos universiteto, anksčiau vadovavęs vietos žmogaus teisių studijų centrui. Su juo kalbamės apie žmogaus teisių tradiciją. 'Žmogaus teisės nėra ideologija, bet gali atsitikti, kad kai kurios teisės stodamos prieš kitas rizikuotų tapti ideologija,' mano Possenti, priklausantis Popiežiškąjai Socialinių Mokslų Akademijai.

Balandžio 28-osios laida nagrinėjanti klausimus: Kaip grindžiamos žmogaus teisės? Ar jos tikrai universalios? Kokios teisės kertinės? Kodėl pati universaliausia žmogaus teisių būklė – vaikystė? Kuo asmens teises nežymiai skiriasi nuo individo teisių? Ar pagrįsti kaltinimai žmogaus teises vadinantys dar viena ideologija?

Copyright © Visos laidų autorinės teisės priklauso LRT. Šiame tinklalapyje laidos vedėjas tik pateikia nuorodas į LRT priklausančią medžiagą.

Laidos įrašas

Interviu originalo kalba

Laidos pasakojimas:

Laidos dalyviai:

prof. Vittorio Possenti - Venecijos universiteto profesorius, Popiežiškosios Socialinių Mokslų Akademijos narys

Ar žmogaus teisės galioja visur ir visada? O gal tai tik vakariečių išradimas? Į tokius klausimus šios laidos pašnekovas atsakinėja dažnai. Pradėjo dar Šaltojo karo pabaigoje kai atstovaudamas Katalikų Bažnyčią su Rytų Europos marksistais susitikdavo įvairiose konferencijose, nagrinėjančiose ir žmogaus teisių problematiką. Anuomet komunizmas patyrė krizę ir atrodė, kad žmogaus teisės jau visiems savaime suprantamos. Diskutuoti liko tik dėl konkrečių taikymo atvejų. Tačiau iš tikrųjų žmogaus teisių pagrindus ir šiandien reikia suprasti kur kas giliau, sako mūsų pašnekovas. Jo paklausyti verta tiems, kurie domisi žmogaus teisių tradicija ir religijos vaidmeniu joje.

Man pačiam įtaigesnė tradicija, kurią pabrėžti pasirinko Amerikos Nepriklausomybės deklaracijos rengėjai, sako šios laidos mąstytojas. Tai tradicija žmogaus teises kildinanti iš Dievo kaip kūrėjo rankų. Tačiau žmogaus teisėms pagrįsti nebūtinas Dievo argumentas, pripažįsta jis ir sako, kad palankiai žiūri į tradiciją, žmogaus teises grindžiančią tiesiog žmogaus prigimtimi. Žmogaus prigimtis vienoda, todėl ir žmogaus teisės visur bei visada galioja vienodai. Nors skirtingose kultūrose įgyvendinimo būdai gali skirtis. Dėl įgyvendinimo būdų galima diskutuoti.

Reikia suderinti ir subalansuoti įvairias žmogaus teises, o tai nelengva, ypač kai žmogaus troškimas kartais pasirodo besaikis. Jei sureikšminama teisė į didįjį kapitalą, sumenksta teisė į solidarumą. Panašių galvosūkių dirbant Italijos bioetikos komitete mūsų pašnekovui teko spręsti daug. Jis ypač jautriai žiūri į vaiko teises. Juk vaikystė – pati universaliausia žmogaus kategorija. Ne visi vėliau tampa mamomis ar tėčiais, bet visi žmonės yra buvę vaikais. Svarstydami pavyzdžiui surogatinę motinystę mes labai rimtai abejojame šia pagrindine žmogiška kategorija, o per tai ir žmogaus teisių visuotinumu, mano mūsų pašnekovas, labai jautriai žiūrintis į žmogaus pradžios klausimus.

Savo namų duris Milane laidai Anapus čia ir dabar atvėrė filosofas Vittorio Possenti. Kaip grindžiamos žmogaus teisės? Ar jos tikrai universalios? Kokios teisės kertinės? Kodėl pati universaliausia žmogaus teisių būklė – vaikystė? Kuo asmens teises nežymiai skiriasi nuo individo teisių? Ar pagrįsti kaltinimai žmogaus teises vadinantys dar viena ideologija? Šiuos ir kitus klausimus nagrinėsime su Italijos mąstytoju, kurį į lietuvių kalbą išvertė Vilniaus universiteto doktorantas Domantas Markevičius.

Pradžia

Potraukį filosofijai jaučiau visada. Nors jau kurį laiką dirbau mikrobangų tyrinėjimo ir telekomunikacijos srityse. Tačiau nešiojausi troškimą pagilinti filosofinius klausimus, ir tam tikru gyvenimo momentu pakeičiau profesiją. Apleidau mikrobangų tyrinėjimus ir paskyriau visą savo laiką filosofijai. Buvau pastūmėtas – kaip atsitinka, ko gero, daugeliui žmonių – tiesos ir gėrio poreikio. Tai reiškia, kad nepradėjau nuo pačių naujausių filosofinių tyrinėjimų. Mano kelias ėjo labiau per klasikinę būties filosofiją, taigi dėmesys buvo nukreiptas daugiau į praktinį-politinį aspektą, taip pat – metafizinį. Pačioje pradžioje mane ypač patraukė, jau nuo dvidešimties metų, Jacques Maritain ir jo knyga Integralinis humanizmas. Joje buvo tam tikras veikti kviečiantis emocinis užtaisas. Taigi, perspektyvą, kurią suformavau dar prieš tapdamas universiteto docentu, visų pirma siejosi su metafizika (būties filosofija ir būties metafizika) ir politinės antropologijos – teorinės filosofijos santykiu. Atsispyriau nuo šios teocentrinio humanizmo idėjos, kuri buvo ypač svarbi Maritainui ir kurią jis dėstė knygoje „Integralinis humanizmas“. Ji išėjo lygiai prieš aštuoniasdešimt metų. Įvairiuose žemynuose padarė pastebimą įtaką, susijusią su istoriniu politiniu veikimu, ypač tarp krikščionių. Vėliau, ypač paskutiniaisiais metais, šiek tiek perkėliau savo dėmesį prie pažinimo filosofijos ir metafizikos temų. Mano darbas plėtojosi, yra išleista nemažai knygų, trisdešimt dvi ar trisdešimt trys. Tai knygos skirtos politinei minčiai, apie demokratiją, žmogaus teises, karą ir taiką. Taip pat knygos skirtos epistemologijai, pažinimo klausimams, pagrindinėms metafizinėms problemoms. Man didelę įtaką taip pat padarė šventojo Augustino frazė „intellectum valde ama“, protas giliai myli. Intellectum yra turtingiausia protą žyminti sąvoka. Ji savyje talpina ir ratio – racionalumą.

Žmogaus teisių pagrindimas

Žmogaus teisių klausimas mane labai domino nuo tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtųjų pabaigos, tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimtųjų pradžios. Šiam klausimui paskyriau nemažą savo studijų dalį. Minėtas laikotarpis buvo epocha, kurioje marksizmas ir socialistinis realizmas atsidūrė didelėje krizėje. Jos kulminacija Berlyno sienos griūtis. Kartu su kitais tuo metu dalyvaudavau įvairiuose susitikimuose su Rytų Europos marksistų delegacijomis (rusais, lenkais, vengrais, bulgarais). Tai buvo oficialūs susitikimai tarp Rytų Europos marksistų delegacijų ir Katalikų Bažnyčios delegacijų. Pastarajai iš pradžių vadovavo kardinolas Franz König. Vėliau kardinolas Paulas Poupardas. Pirmas susitikimas vyko Budapešte. Ten nagrinėtos tokios temos kaip religijos laisvė, demokratija, žmogaus teisių reikšmė. Po to šie susitikimai buvo tęsiami Klingenthalyje, Saksonijoje, Vokietijoje bei Maskvoje, taip pat ir po Berlyno sienos griūties. Šie susitikimai sutapo su naujai besiformuojančia santykių schema Europoje tarp Rytų ir Vakarų. Ko gero kilo iš „mūsų bendrų Europos namų“ idėjos, kurią vėliau perėmė Michailas Gorbačiovas. Į šį kontekstą įsitraukiau ir pats asmeniškai. Dalyvaudavau šiuose susitikimuose kartu su mokslinio ateizmo institutų direktoriais iš Varšuvos, Budapešto, Sofijos, Maskvos ir taip toliau. Vienas iš paskutiniųjų susitikimų įvyko tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintųjų spalio mėnesį kai iki Berlyno sienos griūties tebuvo likę vos kelios savaitės. O iš tikrųjų tuo metu nei sovietinė, nei vakarietiška Katalikų Bažnyčios delegatų pusė apie laukiančią griūtį net neįsivaizdavo. Šiandien po griūties jau praėjo dvidešimt penkeri, trisdešimt metų. Dabar žmogaus teisių tyrinėjimai labai aktyvūs, ypač anglosaksų pasaulyje, bet taip pat ir kitose kultūrose. Labai aktyvūs, jiems skiriama daug raštų, apie juos daug mąstoma. Tačiau man atrodo, kad šitą mąstymą reikia vesti iki dar gilesnio lygio. Akivaizdu, kad vienas iš svarbiausių klausimų turi būti kaip minėtas žmogaus teises taikyti. Tačiau lygiai taip pat svarbu mąstyti ir apie tai kaip jas dera suprasti? Jokia žmogaus teisė negali būti suabsoliutinta, žmogaus teisės turi būti suderintos, subalansuotos, ir šis uždavinys nėra lengvas. Ypač jeigu nėra atlikta gelminė analizė. Tai, ką aš vadinčiau žmogaus teisių pagrindimu – o tai, man rodos, šiandien yra ypač svarbi tema – kaip pagrįsti žmogaus teises.

Žmogaus teisių tradicijos

Galėčiau pasakyti, kad egzistuoja skirtingos žmogaus teisių tradicijos. Pradėkime nuo antikinės epochos. Tiek Antikoje, tiek Viduramžiais buvo kalbama apie žmogaus teises netiesiogiai, todėl, kad tuo metu pirmiausia kalbėta apie pareigas. Ciceronas rašė De officiis, tai reiškia – „Apie pareigas“. Po to, pradedant septynioliktuoju amžiumi Europoje, taip pat Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimu Amerikoje tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt šeštaisiais, ir rašant Universalią žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją per Prancūzijos Revoliuciją, į pirmą planą iškilo klausimas jau apie teises. Šiuos septynioliktajame amžiuje prasidėjusius įvykius užbaigia tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt aštuntųjų Jungtinių Tautų Universali žmogaus teisių deklaracija. Pradedant ja žmogaus teisės įgijo milžinišką svarbą. Ypač filosofams iškilo klausimas kokia istorinė-kultūrinė tradicija yra pajėgesnė paaiškinti ir pagrįsti žmogaus teises. Mano paties manymu tai yra ta tradicija, kuri prasideda nuo Amerikos Nepriklausomybės deklaracijos tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt šeštaisiais metais. Tai tokia deklaracija, kuri žmogaus teises kildina iš Kūrėjo rankų. Tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt šeštųjų Amerikos deklaracija daugiau mažiau pažodžiui teigia štai ką. „Mes laikome teisingomis šias tiesas, kad Dievas sukūrė žmogų ir jam suteikė pamatines teises, tokias kaip teisė į gyvybę, teisė į laisvę ir teisė siekti laimės“. Taigi, šiuo atveju, žmogaus teisių įsteigimas yra teistinis. Nesu prieš, tiksliau, žiūriu palankiai, ir į kitą pagrindimo būdą, kuris pagrindžia žmogaus teises kaip kylančias iš žmogaus prigimties ir joje įsišaknijusias. Žmogaus prigimties samprata aiškiai yra filosofinės tvarkos samprata. Tai nėra empirinė samprata, tad turiu dažnai kovoti su tais savo kolegomis, kurie gana akivaizdžiai maišo prigimtį kaip „physis“, kaip gamtiškumą, su žmogiškąja prigimtimi, kuri yra kitas dalykas. Taigi žmogaus teisės yra paremtos žmogiškąja prigimtimi, ir kaip tokioms, joms būdingas universalumas, kadangi žmogiškoji prigimtis yra universali savo pagrindiniais bruožais. Kadangi ji yra universali visur tai ir siūlo pagrindą žmogaus teisėms. Ji nėra matoma vien tik pozityvistiškai (kaip, deja, dažnai daug kas mano). Šiuo metu spausdinama mano studija, kuri nušviečia du aspektus. Viena vertus apima įvairių italų teisės filosofų kritiką, galėtume pasakyti – kritiką teisiniam pozityvizmui, kuris sumaišo natura – gamtiškumą ir žmogiškąją prigimtį. Kitas aspektas siekia parodyti kaip pagrindinės žmogaus teisės remiasi žmogiškąja prigimtimi. Jis pristato argumentą, kuris man labai arti širdies ir apie kurį pabaigoje norėčiau dar šį tą pridurti kalbėdamas apie taip vadinamą „teisių krizę“. Mes einame link teisių infliacijos ir pareigų stygiaus, arba tylos apie pareigas. Taigi, taip atsiranda pamatinis nesusipratimas, kuris trukdo net pradėti kalbėti apie kokią nors žmogaus teisę.

Visuotinumas ar Vakarų ideologija?

Pradėkime nuo pirmosios. Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt aštuntųjų deklaracija, kuri priimta dalyvaujant penkiasdešimt aštuonioms valstybėms. Balsavimo pabaigoje deklaracija patvirtina penkiasdešimčia ar penkiasdešimt vienu pritariančiu balsu. Šeši ar septyni susilaikė. Čia atkrenta sovietinio bloko šalys, tokios kaip Lenkija, Rumunija, Vengrija, ar Sovietų Sąjunga, nes jos manė, kad socialinės teisės deklaracijoje nebuvo taip stipriai įtvirtintos kaip liberalios teisės. Na o Saudo Arabija ir Pietų Afrika susilaikė dėl labai aiškių motyvų. Saudo Arabija negalėjo priimti kvietimo pripažinti religinę laisvę, o Pietų Afrika dėl apartheido klausimo. Taigi, deklaracijos paskelbimo akimirką, tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt aštuntųjų gruodžio dešimtąją tikrai egzistavo plati dauguma, nors ir nebuvo balsuota vieningai. Jungtinių Tautų Organizacijos paskelbtos pagrindinės teisės yra universalios teisės ir ši deklaracija negali būti nurašyta tik kaip „vakarietiška“. Todėl kad žmogaus prigimtis pagrindinių teisių tvarkoje, (kalbant apie teisę į gyvybę, teisę užsidirbti pragyvenimui ar teisę į religijos bei politinių pažiūrų laisvę) iš principo turi galioti visur. Jų realizavimo būdai gali skirtis. Man atrodo, kad ta kritika, kurią sukėlė Pietų ir Rytų Azijos šalys Bandungo konferencijoje, jei gerai atsimenu tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktaisiais, nepalietė pačios žmogaus teisių problematikos esmės. Lengva pasakyti, kad štai „šitos teisės yra vakarietiškos teises“ ir specialiai užmerkti akis į tai, kad dėl tam tikrų žmogaus teisių įgyvendinimo būdų juk galima diskutuoti. Netgi dėl politinių teisių, pavyzdžiui teisės į spaudos laisvę ar balsavimo teises. Aš tikrai nemanau, kad galima lyginti liberalią demokratinę valstybę su kokia nors, pavadinkime „geranoriško absoliutizmo“ struktūra. Tačiau reikia nepamiršti, kad politinės teisės nepriklauso pačiam svarbiausiam lygmeniui, kuriame stovi pirmaeilės teisės tokios kaip teisė į gyvybę. Aš manau, kad pavojus šiandien kyla būtent šitoms fundamentalioms teisėms tokioms kaip teisė į gyvybę, teisė į pragyvenimo užsitikrinimą, teisė į religijos laisvę, teisė į šeimą. Žinoma, pavojus tam tikru lygiu kyla ir pilietinėms bei politinėms teisėms. Tačiau man atrodo, kad jeigu pažvelgtume į paskutinįjį dešimtmetį tai pamatysime, kad itin didelį žingsnį atgal žengė pirmiausia socialinės teisės. Šią temą galime pagilinti jeigu jums įdomu. Didėja pasaulinių finansų svoris, kuris lemia, kad dažnai politinius sprendimus priima aukščiausios finansinės institucijos, bet ne vyriausybės. Šiandien grėsmę žmogaus teisėms kelia kapitalistinis finansinis veiksnys. Iš kitos pusės ir biotechnologinis. Kalbant apie finansinę sritį tai daugybė čia dirbančių, didesnių už mane ekspertų pastebi, kad turto pasiskirstymas per paskutinius penkiolika metų pasikeitė milžiniškai, ir turto nelygybė auga tik sparčiau. Dabar grįžkime prie antros jūsų klausimo dalies. Ar žmogaus teisės yra ideologija? Tam tikra prasme, manau, kad ne. Tai yra, jeigu ideologijos terminą suprantame kaip „uždarą kultūrą“, neabejojančią savo dogmomis ir nepasirengusią pripažinti empirinės tikrovės, tuomet žmogaus teisės šia prasme nėra ideologija. Gali atsitikti, kad kai kurios žmogaus teisių dalys, stodamos prieš kitas dalis, rizikuotų tapti ideologija. Žmogaus teisės tai milžiniškas toliau augantis medis ir viena didžiųjų jo problemų nuo Žmogaus teisių deklaracijos paskelbimo yra ta, kad gimsta daugybė kitų teisių. Tokiu būdu kalbėti apie žmogaus teises darosi sunkiau. Reikia rasti būdą kaip sutaikyti teises, kurios tarpusavyje gali prieštarauti. Jeigu iškeliu teisę į ekonominę laisvę ir didįjį kapitalą, tai pažeminsiu teisę į solidarumą ir tam tikras socialines teises. Čia individuali laisvė mažins socialinį solidarumą. Reikia rūpintis kaip žmogaus teises pagrįsti, bet lygiai taip pat svarbu rasti teisingą būdą jas suderinti ir subalansuoti. Grįžtant prie ideologijos temos ir kalbant apie Vakarus tai čia po truputį gimsta, arba turbūt jau kurį laiką net skleidžiasi libertarinė ideologija. Apibrėžčiau ją taip. Ji apeliuoja vien į teises, susijusias su laisve, tai yra su pasirinkimo laisve, apsisprendimo laisvę, biotechnologinių metodų naudojimo laisvę, kad ir koks būtų to rezultatas, saviraiškos, taip pat ir seksualinėje srityje, laisvę. Gimsta ideologija, kurioje į „kito“ figūrą jau nebeatsižvelgiama. Tai, mano manymu, galioja biopolitinių ir bioetinių teisių srityje. Jeigu kalbame apie žmogiškojo dauginimosi klausimą, pagalbinis apvaisinimas, surogatinė motinystė, tos pačios lyties asmenų santuokos, vaiko statusas. Čia susiduriu su keblumais, nes nepritariu pagrindinėms libertarinėms pozicijoms. Nors čia negaliu pristatyti šių klausimų nuodugniai, bet jeigu pavyzdžiui mąstome apie pagalbinį apvaisinimą tai ar nepaneigsime vaiko teisės žinoti savo ištakas vardan tėvų pasirinkimo laisvės turėti vaiką bet kokiu būdu? O kur dar surogatinė motinystė? Surogatinė motinystė tai viena vertus biologinės motinos išnaudojimo forma, o kita vertus ir vaiko teisės pažinti savo šaknis paneigimas. Vaikas gali niekada taip ir nesužinoti kas jį išnešiojo savo įsčiose. Toliau kai kalbame apie tos pačios lyties asmenų santuokas, vaikas gali nežinoti ne tik savo mamos, bet ir to, kas yra vadinamasis „išorinis tiekėjas“. Taigi, žvelgiu į šias problemas su dideliu susirūpinimu ir nepasitenkinimu. Tai susiję ir su tuo, kad penkiolika metų priklausiau Italijos nacionaliniam bioetikos komitetui. Turėjau laiko apsvarstyti šiuos argumentus. Suaugusio žmogaus troškimas kartais gali būti besaikis ir kai susiduria su silpnesniu, su tuo, kas dar neturi balso, tuomet pradėto vaiko teisės gali būti nustumiamos, į jas neatsižvelgiama. Man tai atrodo didelis išnaudojimas. Tos su pasirinkimo teise susijusios laisvės, kurios nėra iki galo gerai apmąstytos, bet kurių sau reikalauja suaugęs žmogus, gali tapti ginklu prieš silpnuosius ir tuos, kurie neturi balso. Mano manymu Vakaruose klaidingai performuluojamos žmogaus teisės dėl labai stipraus biotechnologijų postūmio. Jis suteikia itin galingus įrankius. Taip pat yra įvairių grupių ir agentūrų troškimas užsidirbti, nes pavyzdžiui surogatinė motinystė labai brangiai kainuoja. Jungtinėse Valstijose tai gali kainuoti šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių dolerių. O dera atsižvelgti į visų teises, ne tik suaugusiųjų. Italijoje dabar kalbame apie suaugusiųjų centrizmą kai rūpi tik suaugusių žmonių teisės. Tai vienas iš aspektų, kuris mane neramina. Taip abejojama žmogaus teisių visuotinumu. Juk kokia yra pati universaliausia žmogaus kategorija? Tai vaikystė. Ne visi žmonės vėliau tampa tėčiais ar mamomis, tačiau visi žmonės yra buvę vaikais. Vaiko būklė yra absoliučiai pati universaliausia. O svarstydami tos pačios lyties porų santuokas, suteikiančias teisę į vaikus, ir surogatinę motinystę mes labai rimtai abejojame šia centrine žmogiška kategorija, abejojame vaikystės būkle. Tai daroma libertarinės teisių kultūros vardu, kuri pripažįsta tik suaugusiųjų teises ir troškimus, garantuojamus net ir tada, kai jie pažeidžia aiškias kitų teises. Gal vėliau rasiu laiko pasakyti ir kelis žodžius apie žmogaus embriono temą, kuria esu taip pat stipriai susidomėjęs.

Filosofijos būklė

Žodžiai „filosofija mirė“ bėgant amžiams buvo pasakyti daugybę kartų. Vienas Lotynų Amerikos filosofas yra sakęs, kad metafizika buvo laidojama tiek daug kartų, kad dabar jau turėtų būtų laikoma nemirtinga. Taigi laikausi nuomonės, kad filosofija niekada nežlugs. Filosofija ir metafizika turės krizių, bet iš jų pakils, nes žmogiškai esybei iš principo būdinga ieškoti tiesos ir prasmės. Šiuo metu, man atrodo, postmodernios filosofijos kritika metafizikai atsitraukia, o būties filosofijos tradicija atgauna pozicijas. Ši tradicija visada gynė metafiziką ir dvidešimtajame amžiuje ją atstovavo labai svarbūs mąstytojai, tokie kaip (Ettiene) Gilson, Maritain, (Cornelio) Fabro ir kiti. Paskutiniu metu išleidau knygą pavadinimu „Realizmas ir moderniosios filosofijos pabaiga“. Mano manymu, tai, kas pasibaigė, yra modernusis ciklas, prasidėjęs su Descartes‘u, perėjęs per Kantą, Hegelį ir Schellingą, ir pasibaigęs su Giovanni Gentile‘s itališkuoju aktualizmu. Taigi, manau, kad modernioji filosofija pasibaigė prieš septyniasdešimt, aštuoniasdešimt metų, ir tolimesnis filosofijos gyvenimo kursas bus fundamentinio – grindžiančiojo metafizinio kalbėjimo atgaivinimas.

Žmogaus teisių įgyvendinimo tendencijos

Šiuo metu visi žinome Jungtinių Tautų sunkumus mėginant vykdyti svarbiausius uždavinius – saugumo, taikos ir žmogaus teisių užtikrinimą. Greta Jungtinių Tautų ir Europos Sąjunga patiria sunkumų. Jungtinės Tautos, rodosi, taip pat iš dalies priėmė libertarinę ideologiją, apie kurią kalbėjau anksčiau. Tai, kas vadinama „reprodukcinėmis teisėmis“. Atvertos durys abortams. Taip pat yra labai rimtų sunkumų socialinio teisingumo tvarkoje. Vakaruose, bet taip pat ir visame pasaulyje. Turto pasiskirstymas šiuo metu daug labiau išbalansuotas nei prieš dvidešimt metų. Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos vidurinioji klasė yra labai aptrupėjusi, sumažėjusi. Europoje socialinių teisių problemos tikriausiai ne tokios gilios kaip kitur. Tačiau ir pas mus matomas viduriniosios klasės susilpnėjimas. Toliau man atrodo, kad mūsų juridiniai organai, pavyzdžiui Amerikos Aukščiausiąjį Teismą primenantis Europos žmogaus teisių teismas per paskutinius dešimt metų labai sureikšmino mano minėtas libertarines teises, ypač šeimos srityje. Europos (Teisingumo) Teismas Strasbūre, (kuriam priklauso ir šalys, kurios nebūtinai Europos Sąjungos narės, iš viso keturiasdešimt septynios valstybės), interpretuodavo Europos žmogaus teisių konvenciją (kuri praktiškai pažodžiui atkartoja Jungtinių Tautų Universalią žmogaus teisių deklaraciją). Ir ši pastarųjų metų interpretacija man atrodo vis rizikingesnė ir vis labiau libertarinė. Šeimos ir gyvybės perdavimo santykių sritį ji perkelia į labai jau privačius rėmus, išimtinai pripažįsta tik suaugusiųjų teises. Taigi šiuo atveju esame priešais reprodukcijos teisių, kurias įgalino biotechnologijos, nukrypimą libertarine prasme. Čia įdomu, kad už Europos Sąjungos ribų, žvelgiant į Rytus, į Rusiją, konkrečiai retorika apie reprodukcines teises kitokia. Prieš kelerius metus Maskvoje teko klausyti dabartinio Rusų Ortodoksų bažnyčios patriarcho Kirilo kai jis dar nebuvo galva. Neseniai jau kaip galva susitiko su popiežiumi Pranciškumi ir pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje minėta reprodukcinių teisių interpretacija laikoma nepagrįsta jeigu savo ašimi paverčia tik teisę į laisvą pasirinkimą. Čia įdomu, kad Rusijos ortodoksų bažnyčia ir tam tikru mastu Rusijos politinė valdžia specialiai iškelia šitą prieštaravimą pabrėžiant susidūrimą su vakarietišku gyvenimo būdu kai labai sureikšminamos tam tikros teisės į pasirinkimo laisvę. Šita aplinkybė atrodo visai svarbi, ypač mąstant apie mūsų santykį su biotechnologijomis.

Individas ir asmuo

Ontologinės tikrovės lygmenyje, pavadinkime taip, pasakyti „žmogiškasis individas“ ir „žmogiškasis asmuo“ yra tas pats. Vis dėlto, „asmens“ samprata, išplėtota nuo penktojo krikščioniškosios eros amžiaus, iš pradžių – Boecijaus, po to, viduramžiais, šventojo Tomo Akviniečio, yra turtingesnė už „individo“ sampratą. Kai mąstome ne tik ontologiniu, bet ir praktiniu (prassi), kultūriniu, pilietiniu lygmeniu, matome, kad individo samprata daugiausiai naudojama liberalių mąstytojų. Galvoju pirmiausia apie Rousseau. Jie teigia, kad „žmogus yra savaime tobulas ir sau pakankamas“. Tai Rousseau frazė. Taigi, žmogus tik per atsitiktinumą turi socialinius santykius, kai tuo tarpu asmens ir personalizmo linija, plėtojama Maritaino ir Mounier (personalizmo, kurį Maritainas vadino „komunitariniu personalizmu“), pabrėžia santykį, kurį mes turime su kitais. Taigi, jeigu radikalus individualizmas teigia, kad kiekvienas žmogus yra sala, personalizmas sako, kad gyvenimas su kitais ir santykis su kitais užima svarbią dalį formuojantis žmogaus asmeniui. Taigi, politika, kuri paremta išimtinai individo samprata, akcentuos paskiro subjekto teises į laisvę, jo savanaudišką interesą („self-interest“), kai tuo tarpu personalistinė politika, atvira solidarumui. Ji svarbiais laikys santykį su kitais ir socialinį teisingumą. Ir iš čia – sudėtinga problema, kaip subalansuoti socialines teises su teisėmis į laisvę.

Emigracija ir globalizacija

Negaliu duoti tikslaus atsakymo, galiu tik pabandyti atsakyti šiek tiek apibendrintai. Aišku, kad mes vertiname globalizacijos padarinius, tarp kurių buvo kai kurių teigiamų dalykų, bet randasi daug jos negatyvių aspektų, kylančių ne tik dėl to, ką jau sakiau – dviejų didžiųjų pasaulio jėgų, finansų ir technikos, sąjungos – bet ir dėl atitrūkimo nuo šaknų, nes daugelis emigruoja, kad nuvyktų į Vakarų šalis ar Šiaurės Ameriką, į kurias žvelgiama šiek tiek „mitiškai“. Tačiau tokiu būdu prarandamas žmogui fundamentalus pagrindas – santykis su sava tradicija (tauta, kultūra). Taigi, ta globalizacija, kuri išrauna šaknis, neverta būti vertinama tik teigiamai. Tuo pačiu metu matosi, kad globalizacija turėjo teigiamų padarinių kituose lygmenyse (ekonominiame ir finansiniame), tačiau buvo daug tokių, kurie globalizacijos procese nukentėjo. Taigi atsakyčiau tiesiog kviesdamas atidesniam žvilgsniui vertinant globalizaciją. Nemanau, kad oriam ir padoriam gyvenimui būtina emigruoti. Suprantu tuos, kurie atvyksta iš Sirijos, kur gyvenimas yra neįmanomas, ir kurie negali elgtis kitaip. Tačiau, man atrodo, kad kalbant apie Europos valstybes, tai jose reikėtų daugiau šito kritiško mąstymo, kuris galėtų įžvelgti globalizacijos šviesą, bet taip pat pastebėti ir jos šešėlius.

Pareigų svarba

Pabaigoje norėčiau pridurti dar kelis dalykus, kelias filosofines pastabas. Prisimenu kaip prieš kokius tris dešimtmečius manęs klausė kokia buvo pirmoji universali žmogaus teisių deklaracija? Aš atsakiau, kad pirmoji universali žmogaus teisių deklaracija buvo Mozės Dekalogas. Tiesa, Mozės Dekalogas pareigas stato pirmiau teisių. Jame sakome: nežudyk, nevok, nepaleistuvauk, negeisk svetimos moters ir taip toliau. Taigi, ten randame reikalavimus: „turi nedaryti taip ir taip“. Tačiau jeigu apsukčiau šiuos dešimt įsakymų, už kiekvieno draudimo rasčiau teisę. Kodėl „nežudyk“? Ar ne dėl to, kad kiekvieno žmogaus gyvybė yra vertinga? Kodėl „nevok“? Ar ne dėl to, kad tam tikra nuosavybės forma yra teisinga? Kodėl „negeisk svetimos moters“? Ar ne dėl to, kad šeimai reikia stabilumo? Taigi, noriu pasakyti, kad Mozės Dekalogas net jei ir negatyvaus imperatyvo forma, bet žvelgiant iš kitos monetos pusės, jis išreiškia žmogaus teisių formą. Ir iš tikrųjų, garsusis prancūzų advokatas Mirabeau tūkstantis septyni šimtai aštuoniasdešimt devintaisiais norėjo įrašyti Mozės Dekalogą kaip Universalios žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos preambulę. Dabar antras dalykas, šiek tiek susijęs su pirmuoju, kurį anksčiau pabrėžiau. Turime suprasti, kad pareigos yra tikros. Negali būti teisių, jeigu nėra pareigų. Pati teisės samprata – „aš turiu teisę į ...“ – reiškia, kad kiti yra įpareigoti gerbti mano teisę, taigi, aš turiu teisę, o kiti turi pareigą ją gerbti, ir atvirkščiai. Šis sąryšis tarp teisių ir pareigų mano manymu dabar atsidūrė krizėje. Iškilo idėja arba šūkis „teisė turėti teises“, taip pat ir Italijoje sakoma – „turiu teisę turėti teises“. Pareigų supratimas yra labai svarbus norint susidaryti teisingą vaizdą apie teisių ir pareigų santykį žmogaus teisių doktrinoje.

Flag Counter