Feminizmas Religijoje

Biblijos atidžiai neskaito tie, kurie randoje joje amžiną vyrų ir moterų tarpusavio santykių vaizdą, mano Sarah Coakley iš Kembridžo universiteto Teologijos fakulteto.

Sausio 20-osios laida nagrinėjanti klausimus: Kuo feministinės įžvalgos vertingos krikščioniškai teologijai? Ar tvirti argumentai, neleidžiantys moterims atverti durų į kunigystę? Kas yra troškimų ekonomika? Kodėl svarbus kontekstas svarstant klausimus apie kitokį seksualumą? Galiausiai kaip tylioje maldoje vykstantys pokyčiai keičia asmenį ir jį supančią visuomenę?

Copyright © Visos laidų autorinės teisės priklauso LRT. Šiame tinklalapyje laidos vedėjas tik pateikia nuorodas į LRT priklausančią medžiagą.

Laidos įrašas

Interviu originalo kalba

Laidos pasakojimas:

Laidos dalyviai:

prof. Sarah Coakley - Kembridžo universiteto Teologijos fakulteto Anglikonų teologijos profesorė

„Žmonės, kurie rodo į Bibliją kaip atskleidžiančią amžiną vyrų ir moterų tarpusavio santykių vaizdą ne itin akylai skaito tekstą“. Taip mano mūsų šios laidos pagrindinė veikėja. Ji puiki pašnekovė tiems, kurie nori suprasti kokia mintis grindžia kai kurių evangelikų bažnyčių Vakaruose sprendimus atverti duris į kunigystę moterims bei laiminti tos pačios lyties porų sąjungas.

Profesorės akademinių publikacijų pavadinimuose greta tokių teologinių sąvokų kaip Šventoji Dvasia dažnai būna ir sąvoka feminizmas. Ji mano, kad šiuolaikinės feministinės įžvalgos labai padeda pagilinti krikščionišką mintį. Minties taip pat negalima atsieti nuo nuoseklios, tylios maldos. Čia mūsų pašnekovės ir įprastos feminizmo stovyklos keliai išsiskiria, nes kalbėdama apie maldą ji kalba apie nuolankumą, pažeidžiamumą ir atsidavimą dieviškai tikrovei. Minėtas sąvokas įprasta feminizmo stovykla vertina kaip simbolizuojančias pavergimą. Profesorei jos simbolizuoja tikrąją galią. Nuosekli tyli malda stipriausiai keičia asmenį ir netgi jį supančią visuomenę, sako mūsų pašnekovė.

Jos kolega profesorės mintį kartą apibūdino kaip nepatogią visų sričių mąstytojams. Feminizmo stovyklą ji nuvilia, nes nenurašė pagrindinės krikščionybės minties tradicijos. Įprastos tradicijos stovykla nusivylusi dėl pernelyg sureikšmintų feministinių įžvalgų esą vedančių prie per didelio liberalizmo. Racionaliosios teologijos stovykla nesupranta kodėl profesorė teologijos mintį taip stipriai susieja su malda ir su veiksmu pasaulietinėse disciplinose. Na o pasaulietiniai mokslininkai nustebę dėl profesorės ryžto bendradarbiauti gvildenant įprastam mokslui kylančias problemas. Tokia visiems nepatogi profesorės mintis tarsi išmuša iš rankų kompasą ir verčia vėl viską apmąstyti iš esmės. Ši padėtis beje itin būdinga profesorės anglikoniškai krikščionybės tradicijai. Dėl istorinių aplinkybių joje susipynė ir susidūrė dvi labai skirtingos srovės – reformacijos įkvėpta evangelikų srovė ir nuo katalikybės likusių tradicijų srovė.

Pristatome antrąją Anapus čia ir dabar pašnekovę šiemet. Kembridžo teologijos fakultete aplankėme čia dirbančią profesorę Sarą Kouklei. Kuo šiuolaikinės feministinės įžvalgos vertingos krikščioniškai teologijai? Ar tvirti teologiniai argumentai neleidžiantys moterims atverti durų į kunigystę? Kas yra troškimų ekonomika ir kodėl jos kontekstą svarbu adekvačiai įvertinti svarstant klausimus apie kitokį seksualumą? Galiausiai kaip tylioje maldoje vykstantys minties pokyčiai keičia asmenį ir jį supančią visuomenę? Apie šiuos ir kitus klausimus – pokalbis su Sara Kouklei.

Pradėkime nuo pirmųjų klausimų, kuriuose jaunystėje kėlėte ir nusprendėte atsakymų į juos ieškoti teologijoje. Ką netikėto atradote ieškodama atsakymų į tuos klausimus?

Gal ir sunku patikėti, tačiau troškimą būti teologe jau turėjau būdama vos dvylikos metų. Kai ruošiausi sutvirtinimo sakramentui bendravau su labai šventu anglikonų kunigu. Jis buvo didis maldos žmogus, bet nelabai intelektualus. Jo sutvirtinimo pamokėlės man atrodė ne visai tenkinančios. Jis buvo tvirtas žmogus ir vertino mano klausimus, abejones. Tačiau man atrodo, kad nuo to laiko pradėjau domėtis kodėl man pačiai neužsiėmus tokia puikia tema kaip teologija. Galėčiau paskirti tam savo gyvenimą. Tuo metu dar neatrodė tikėtina, kad tapsiu akademike. Tuo metu nebuvo moterų teologių šalyje. Gal viena ar dvi moterys tyrinėjo bibliją, tačiau teologių ar religijos filosofių nelabai buvo. Pradėjau skaityti įvairių keistų autorių, nes jos buvo vienintelės moterys, kurias galėjau rasti. Tuo metu ką tik buvo išleista Simon Veil knyga Anglijoje. Ji nebuvo labai jau žinoma kol neišgarsėjo po mirties. Jos stiprus susidomėjimas politiniu teisingumu ir jos ryšis su dvasiniu pasauliu manė įkvėpė. Ypač žymioji esė apie atidumą, kurią ji parašė atidumą siedama su švietimo mokyklose tyrinėjimais. Koks atidus turi būti, kad sugebėtum gerai atlikti lotynų kalbos gramatikos užduotis? Mokykloje buvau klasikos mėgėja, todėl praleidau daugybę laiko besimokydama lotynų ir graikų kalbas. Štai kodėl ši esė labai stipriai palietė mano širdį. Esė pabaigoje ji sako - privalai visada rūpintis atidumu, nes galbūt vieną dieną tau teks padaryti patį didžiausią dalyką gyvenime kokį tik kada nors kam nors galėsi padaryti. O tai yra palydėti žmogų kai šis miršta. Štai kaip ji baigia tą esė apie atidumą. Tai mane labai stipriai paveikė. Taip pat skaičiau, tikriausiai ji Lietuvoje visai nežinoma, tai moteris mistikė Evelin Underhill. Ji buvo nepaprasta savo kartos rašytoja. Mirė per antrąjį pasaulinį karą. Turėjo akademinį laipsnį, tačiau aišku, kad neužėmė jokių pareigų universitete. Ji palydėdavo sielas. Parašė nepaprastą knygą apie mistiką – tik iš savo asmeninių studijų. Vis dėl to Britanijoje turėjo autoritetą kaip dvasios mokytoja, palydėtoja. Atradau, kad ji buvo labai susidomėjusi maldos gyvenimu ir maldos gebėjimu keisti dalykus. Net ir politikoje. Taip pat asmeninėje erdvėje. Man tai padarė didelė įspūdį. Šios dvi paminėtos moterys abi buvo labai paveiktos platonizmo. Tuo metu pradėjau skaityti Platoną mokykloje. Graikų kalba. Man tai atrodė labai įdomu. Turbūt tapau labai naivi neo-platonininkė. Susidomėjau dvasine praktika kaip pokyčių galia – ir asmeninėje srityje, ir politinėje. Buvo labai sunku visą šitą intelektualinį susidomėjimą pritaikyti bažnyčios gyvenime nors šiaip jau buvau atsidavusi tam gyvenimui. Iš dalies kaip muzikantė, dainininkė. Mane buvo paveikęs sakramentinis bažnyčios gyvenimas. Atrodo, kad tokie buvo mano pirmieji įkvėpimai teologijai. Gana migloti. Gana netikėti. Netrukus supratau, kad galbūt galėsiu studijuoti teologiją universitete. Iš pradžių atrodė, kad ši sritis tik tiems žmonės, kurie taps kunigais. Mačiau, kad tuo metu teologijos dalykus Oksforde ar Kembridže dėstė vos viena kita moteris. Tai tapo mano tikslu. Galiausiai tapau Kembridžo studente.

Sara Kouklei daug dėmesio skiria feministinėms įžvalgoms ne tik dėl to, kad jos gali pakoreguoti dažnai pusiausvyrą tarp lyčių vyrų naudai praradusią krikščionišką praktiką, bet ir dėl šių įžvalgų vertės teologijos minčiai. Ilgus pastaruosius šimtmečius ši mintis itin sureikšmino vyrišką racionalumą, o moteriška silpnybe laikytą intuityvią pagavą sumenkino. Atrodo, kad mąstymas per tokius kraštutinumus kaip racionalu / iracionalu; proto mintys / kūno jausmai susijęs su akcentuojamu kraštutinimu tarp vyriškos ir moteriškos lyties, teigia Kouklei. Ji pati prisimena kaip karjeros pradžioje dirbdama Oksfordo universitete beveik viena tarp vyrų nuolat jautė skeptišką jų požiūrį – esą darbą ji gavo tik dirbtinai vykdant lyčių lygybės programą įdarbinimo procese. Savo studijose Kouklei stengiasi peržengti kraštutinumą tarp vyriška racionalu versus moteriška intuityvu. Tokiu būdu galima sugrąžinti pusiausvyrą. Studijuodama ankstyvosios krikščionybės mąstytojus (pavyzdžiui Origeną, Augustiną ar Grigalių Nysietis) ji sako atrandanti primirštus krikščioniškos minties lobius iš naujo.

Viskas priklauso kaip apibrėši feminizmą. Yra labai daug skirtingų feminizmo šakų. Apibrėžkime jį grubiai. Feminizmas tai bet koks socialinis ar politinis judėjimas, kuris bando įveikti moterims iškeltas kliūtis visuomenėje. Tai labai platus apibrėžimas. Kai kurios feminizmo šakos pirmiausiai susirūpinusios lygiava. Politinėmis teisėmis, švietimu. Toks feminizmas prasidėjo per Apšvietos laikotarpį Britanijoje ir visoje Europoje. Kitos feminizmo šakos pirmiausiai susirūpinusios tuo, ką būtų galima pavadinti įtarumo hermeneutika. Jos identifikuoja, kad visuomenė vis dar patriarchalinė, nors ir neigia tokia esanti. Juk būna atveju kai moterys pavyzdžiui gali balsuoti, turi galimybių mokytis, tačiau vis tiek lieka daugybė neįsisąmonintų kliūčių. Man atrodo, kad negalima paneigti – krikščionybė apraizgyta patriarchato. Kita vertus krikščionybė taip pat turi srovių, kurios siekia baigti patriarchatą. Gal tik įžengusi į trečią dešimtį tapau subtilesne feministe, kuri siekė suprasti kaip mano krikščioniška religija buvo ar nebuvo įtraukta į patriarchalinę visuomenę. Prieš tai buvau tiesiog naivi lygiavos feministė. Norėjau galimybių moterims. O vėliau labiau rūpinausi kaip mes sakome „potekstėmis“, esminiais krikščionybės ir jos tradicijos dokumentais, praktika. Kai pradedi šitaip kelti klausimus ir gilintis į ankstyvąją krikščionybę, o aštuntajame dešimtmetyje buvai labai daug kūrybingos feministinės literatūros šia tema, tada supranti, kad yra labai daug neapibrėžtų dalykų pačiuose krikščionybės pamatuose jeigu kalbame apie moterų statusą. Vieną vertus Jėzaus mokyme yra tokių gijų, kurios sufleruotų, kad jis atkreipdavo dėmesį į kliuvinius moterims, suprasdavo kaip jos būdavo pažeminamos iki nelaimingų santuokų ar santykių, kenkiančių jų orumui. Kita vertus jis aktyviai tarp mokinių nepasirinko moters, nors akivaizdu, kad jį sekė labai daug moterų. Tuomet kai įžengi į Pauliaus laiškus, kurie parašyti anksčiau nei sinoptinės evangelijos, matai kaip Paulius ir jo sekėjai toliau kamuojasi su tuo pačiu neapibrėžtumu. Viena vertus siunčiama kone sprogdinanti žinia, kad Kristuje, prisikėlime, mistiniame bažnyčios kūne, neturėtų būti skirties tarp vyro ir moters. Tuo pat metu, daugelyje vietų toliau randi tradicinių pagoniškų ar žydiškų prielaidų apie moters pavaldumą vyrui šeimoje. Taigi lieka labai didelis hermeneutinis klausimas kaip suprasti ką krikščionybė reiškia kai kalbame apie moters statusą. Sritis, kuri itin domino mane, tai vienuolių ir asketų gyvenimas ankstyvojoje krikščionybėje. Ten moterys turėjo galimybę nebūti pavaldžios vyrams pasirinkdamos celibatą. Maldos, kontempliacijos gyvenimą, asmeninę transformaciją, politinį pasipriešinimą. Čia man atrodo yra labai įvairių įdomių šaltinių, kurie buvo pamiršti šio modernaus pasaulio, kuriame gana neįtikėtinai taip vadinama lyčių dvejetainė tapo dar labiau užfiksuota nei buvo ankstesniais amžiais. Moteriai dykumų motinai buvo galimybė peržengti tradicinę vyro-moters viziją tampant asketike atsiskyrėle – nepriklausoma moterimi. Aš domiuosi tomis lyties transformacijos galimybėmis, kurias turėjo ankstyvoji bažnyčia. Tokie žodžiai kaip seksualumas, heteroseksualumas, homoseksualumas, orientacija ir netgi lytis modernia prasme, yra modernių laikų dariniai. Netgi apmąstant medicinos istoriją mintis apie vyrų ir moterų kūnų visišką skirtingumą ir papildomumą yra ankstyvosios modernybės raida. Anksčiau apie tai buvo mąstoma kaip apie vienas kito skirtingas versijas. Moters atveju versija buvo silpnesnė, tarsi mažiau išsivysčiusi. Turime prisiminti, kad lyties samprata irgi turi istoriją. Ji nenukrito iš dangaus. Žmonės, kurie rodo į Bibliją kaip suteikiančią amžiną vaizdą atskleidžiantį kaip vyrai ir moterys turėtų būti susiję, man atrodo, kad jie nepakankamai akylai skaito tekstą...

Anglikonų krikščionybės tradicijai priklausančios bažnyčios aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ėmė atverti duris į kunigystę ir moterims. Tačiau diskusijų būta sunkių. Dėl didelio pasipriešinimo tarp konservatyvesnių bažnyčių dvasininkų buvo pasiektas tarsi kompromisas ir į kunigystę pasukusioms moterims iš pradžių uždarytos durys į vyskupystę. Anglijos bažnyčia šio draudimo galiausiai atsisakė du tūkstančiai keturioliktaisiais ir po metų įšventino pirmąją vyskupę Liby Lein. Šioje diskusijoje svarbų vaidmenį vaidino ir mūsų pašnekovė. Ji įsitikinusi, kad nėra jokių teologinių argumentų, kuriais būtų galima pagrįsti praktiką pagal kurią kunigais ir vyskupais tapti gali tik vyrai.

Taip. Noriu pabrėžti vieną dalyką. Anglikonų pusėje per pastaruosius metus buvo nevykusiai padalyta diskusija apie moteris kuniges ir apie moteris vyskupes. Man atrodo, kad nėra tokio dalyko, teologiškai kalbant, kaip kunigas, kuris iš principo negali tapti vyskupu. Kitais žodžiais tariant, jeigu įžengi į dvasininkų luomą, tai tuomet kelias iš principo turėtų vesti iki vyskupystės. Be to, niekad nebuvo įtikinamo teologinio argumento kodėl moteris kunigė neturėtų tapti moterimi vyskupe. Mano įsikišimas į šią diskusiją Anglikonų bažnyčioje buvo lemtas istorinio sumišimo, kuris kilo kai Anglikonų bažnyčia nusprendė, kad ji nori moterų kunigių, bet dėl didelės likusios opozicijos nubrėžė ribą, kuri draudžia tapti vyskupe. O tam niekada nebuvo teologinio pagrindo. Mano įsikišimas man pačiai buvo sunkus ir paradoksalus, nes išvakarėse pirmojo balsavimo dėl to ar moterys kunigės gali tapti moterimis vyskupėmis, aš pasisakiau prieš visa tai kaip ši diskusija buvo pradėta. Diskusija buvo pradėta taip tarsi moterys vyskupės atrodytų menkesnės už vyskupus vyrus. Man atrodė, kad visą klausimą reikia labai tiksliai pakreipti teologiškai. Taigi pirmas balsavimas buvo prieš. O tada beveik iš karto balsuota už. Todėl dabar džiaugiuosi, kad atsilaikiau tą ypatingą diskusijos akimirką. O dabar grįžtant prie kur kas svarbesnio ir esminio klausimo - ar moterys apskritai gali būti kunigėmis. Kaip tikriausiai žinote evangelikų protestantų argumentas prieš yra pagrįstas Pauliaus požiūriu apie vyrą kaip moters galvą. Tačiau kur kas sunkiau atremti katalikų argumentą. Jie svarsto ar moteris gali atstovauti Jėzaus asmenį prie altoriaus. Ar gali moteris stovėti 'in persona Kristi'? Atvirai kalbant man atrodo, kad čia Romos bažnyčia tiesiog žūtbūtinai įsikabinusi. Kai tokį klausimą svarsto Tomas Akvinietis ir labai aiškiai atsako kodėl moteris negali būti kunige, jis argumentuoja įsikibęs aristoteliškos lyties sampratos. Joje moteris menkesnė už vyrą. Romos bažnyčia aišku jau nesilaiko šio pasenusio medicininio požiūrio ir todėl nelabai gali laikytis ir paskutinio argumento šiaudo. Todėl vietoj to ji ištraukia kitokius argumentus apie Kristaus asmens atstovavimą. Ji sako, kad kiekvienas prie altoriaus atstovaujantis Kristų turi būti vyras, nes Kristus buvo vyras ir kunigas bent jau šiek tiek turi atrodyti kaip Kristus. Tačiau tai lyg ir suklastotas teologinis argumentas – pagalvokime ką jis reikštų mokymui apie atpirkimą? Jei Kristų gali atstovauti prie altoriaus tik vyras, tai sufleruoja, kad moterys kažkaip ne visai taip pat kaip vyrai atpirktos per kryžių ir prisikėlimą. O to aišku bažnyčia tikrai nenori teigti. Mano pačios požiūriu, Romos argumentas galiausiai atsiremia į faktą, kad moterų kunigių paprasčiausiai niekada nebuvo. Tiesą sakant, yra šiokių tokių įrodymų, kad jų kartais būti galėjo ankstyvoje bažnyčioje. Tačiau tai vis tiek argumentas iš tradicijos ir man atrodo, kad tokį argumentą iš tradicijos turi pateisinti teologinis argumentas apie atstovavimą. Taigi jei Kristus vienareikšmiškai išgelbėjo ir perkeitė visus žmones, tai tikrai turi būti galimybė ir moteriai atstovauti Kristų. Juk niekas „nevaidina“ Kristaus prie altoriaus. Atstovaujama jo auka ir tik simboliškai aišku. Tiesa taip pat atstovauji žmones. Tradicinėje liturgijoje, ją mėgstu labiau, kunigas prie altoriaus veidą atsukęs į rytus, viskas daug aiškiau.  Kai atsisuki į altorių, atstovauji žmones. Kai atsisuki į žmones, laimini, sakai Kristaus žodžius, tada atstovauji Kristų. Čia esama didesnio lankstumo, judesio. Manau, kad tai irgi turi didelę reikšmę kalbant apie lytį. Mano nuomone, įsikūnijimo padarinys, perkeistas bažnyčios gyvenimas yra tai, kad lytis nėra taip griežtai užfiksuota tarp nepajudinamų dviejų kraštutinumų. Ji atvira dvasiai prikeltame gyvenime taip, kad negalimas moters pavaldumas vyrui.

Sara Kouklei dirbo Bostono kalėjime, kur ją pakvietė mokyti kalinčius juodaodžius jaunuolius adekvačiau sutelkti dėmesį. Tuo metu kalėjimo vadovybė vykdė projektą, kuriuo tikėjosi kalinius išmokyti suvaldyti pykčio protrūkius, skyrė dėmesio ruošti kalinius gyvenimui po įvairių priklausomybių. Kouklei sako pažadinusi juose savitvardą kai išmokė kalinius tiesiog tverti tylą nors iš pirmo žvilgsnio Amerikoje mokyti juodaodžius nutilti atrodo tarsi juos visiškai užguiti. „Tai tarsi narkotikų priešingybė“, profesorei vėliau prisipažino kaliniai ir taip dar labiau paskatino ją domėtis tylia malda. Nuoseklūs tylos tarpsniai gali iš esmės pakeisti žmogaus laikyseną savo ir pasaulio atžvilgiu, įsitikinusi Kouklei. Ji pabrėžia, kad ypač teologinė mintis negali būti atsieta nuo tokių patirčių kaip tylą tveriantys kaliniai ir šia prasme profesorė sako dažniau besijaučianti artimesnė budistų praktikams nei tylią maldą primiršusiems krikščionims. O krikščioniškoje teologijoje ji turėtų būti kaip niekad svarbi, nes ši disciplina juk domisi Dievo santykiu su pasauliu. Todėl tikras teologas irgi turi atidžiai melstis ir negali apsiriboti tik svarstymais apie tai ką kiti mąstytojai jau yra apie Dievą sakę anksčiau. Be tokių tylios maldos patirčių kokias Kouklei stebėjo Bostono kalėjime teologija gali išsigimti į paprasčiausią tekstų kritiką, sako profesorė.

Tai labai didelis klausimas. Tai reikštų atverti svarstymus apie kuriuos aš vis dar rašau savo knygoje. Pirma dalis tiesa jau išleista. Tai reiškia rizikuoti. Bandyti sujungti mintį ir veiksmą. Dabar gana įprasta seminarijose mokyti praktinės teologijos ar pastoracinės teologijos atskiriant ją nuo minties teologijos, akademinės teologijos. Tai tarsi įvaro pleištą tarp praktikos, maldos, pastoracinio darbo ir intelektualios teologijos. Man atrodo, kad tai ne tik bažnyčios mokymui destruktyvu, bet ir destruktyvu vientisam bažnyčios gyvenimui. Tai taip pat labai tolima nuo didžiųjų Bažnyčios mokytojų. Negali įsivaizduoti Augustino, kad jis sakytų – štai kurį laiką atskirkime diskusiją apie maldą ir diskusiją apie švenčiausiąją Trejybę. Negalime to padalyti. Taigi tikriausiai ryškiausias mano būdo bruožas, kurį žmonės laiko labiausiai ginčytinu, tai reikalavimas, kad atidumo, tylos puoselėjimą, skaudų ir ilgai trunkantį sielos perkeitimą privalo lydėti rimti teologiniai apmąstymai. Esama stipraus ryšio tarp savo vientisumo paieškų apnuoginant tamsius sielos užkabarius ir teologinės kalbos nuotykio. Visa tai eina koja kojon su bandymu pasaulyje teisingai elgtis, politikoje taip pat. Grįžtume prie mano minėtos Simone Veil, kuri mane įkvėpė nuo pat pradžių. Ji sako, kad jei nesugebi palydėti kito žmogaus kančioje, kitos rasės žmogaus, kitos religijos žmogaus, kitos spalvos žmogaus, kitos lyties žmogaus... Jei nesugebi atidžiai klausyti, kad išgirstum, ką jie iš tikrųjų sako, net jeigu esi pamaldus reformatorius, tikriausiai pražiopsosi tų kitų žmonių tikruosius poreikius. Tai kas atrodo tik asmeninė meditacija, kuri tegali puoselėti asmens vidų, iš tikrųjų yra milžiniškas politinis veiksmas. Ir būtent tai palieka teologiją atvirą kalbėjimui. Visa tai nuolat sujaukiama neįprastų balsų iš kitų sričių, kurie meta iššūkį. Vadinu tai „teologija prie šaknų“. Ji pasiryžusi rizikuoti ir leistis sujaukiama dvasios per atidžią maldą. Tikiuosi mano apibūdinimai padeda nors šiek tiek suprasti kaip visos šios detalės susikabina į vientisą mozaiką. Kiekviena mano teologijos knygos dalis primygtinai tvirtina, kad toks būdas atsisako pradėti nuo nepajudinamos dogmos. Kitais žodžiais tariant, tokiu būdu išugdomas nuolankumas ir atvirumas neleidžia griežtos dogmatinės kalbėsenos. Tačiau šitaip lygiai taip pat neleidžiamas tingus reliatyvizmas. Visa tai yra vienijama Šventosios Dvasios į Kristaus gyvenimą. Tačiau šitaip kur kas daugiau netikėtumų. Kiekviena mano knygos dalis taip pat įtraukia kažkokį konkrečiai veikiančios krikščionybės lauko tyrimą. Konkrečius veikiančius krikščionis ir nekrikščionis. Jie gali šį tą pasakyti akademiniam teologui. Šį tą ko neįmanoma perskaityti tekstuose ar knygose. Aš bandau išlaikyti tokius veikiančios krikščionybės tarsi reportažus kūrybingoje sąveikoje su peržiūra teologinės tradicijos, kuri ateina iš įvairiausių bažnyčios dokumentų, ar kitų teologinių raštų.

Šiuolaikinėse Šiaurės Amerikos ir Europos bažnyčiose esama labai keisto paradokso, pastebi profesorė Kouklei. Viena vertus žmonės pesimistiškai vertina celibato galimybę ir prasmę ypač kai žiniasklaidoje skaito apie kunigų pedofilijos atvejus. Dažnas mano, kad dvasininkai neturėtų taip akcentuoti celibato, nes jis paprasčiausiai neįmanomas. Kita vertus vis dar esama labai didelio skepsio kitokio seksualumo atžvilgiu ir nemaža dalis bažnyčios tebemano, kad tokiais atvejais kitoniški žmonės privalo susilaikyti ir celibatas jiems – vienintelis kelias. Bet jei celibatas iš principo neįmanomas argi įmanoma iš ko nors reikalauti suvaldyti savo seksualinį geismą – klausia Kouklei. Tokie klausimai kyla kai žmonės prastai supranta „troškimų ekonomikos“ kontekstą ir visą dėmesį sutelkia tik į kitokio seksualumo svarstymą. Taip iš dėmesio išsprūsta milžiniška krizė, krečianti įprasto seksualumo asmenis. Ji persmelkusi Vakarų bažnyčias, nes šeimų griūtis tapo įprastu reiškiniu ir čia. Ir net tarp celibato atsisakiusių bei vesti ar tuoktis jau galinčių dvasininkų, mano Kouklei. „Stebiuosi kodėl krikščionybė tokia neatspari jai supančiai šiuolaikinei troškimų ekonomikai“, sako ji. Ieškodama atsakymo Kouklei siūlo klausti kodėl celibatas ir santuoka tikinčiųjų laikomi priešingybėmis. Vienu atveju esą lytinio gyvenimo visai nėra, o kitu atveju jis neva labai intensyvus. Tačiau tokia prielaida iliuzija, nes tvariose santuokose būna labai dažnų celibatą primenančių laikotarpių. Pavyzdžiui nėštumo, sveikatos sutrikimų ar tiesiog nuovargio atvejais. Todėl Kouklei daro išvadą, kad tos pačios lyties santykių troškimą reikia atsieti nuo vienpusiškos paleistuvystės interpretacijos ir svarstyti visos troškimų ekonomikos kontekste. O tokiame kontekste gyventiems krikščionims kaip niekad svarbu rūpintis kaip išrūšiuoti ir surikiuoti savus troškimus siekiant adekvačios jų hierarchijos vardan dvasinių meilės tikslų. Tokie svarstymai, pasak Kouklei, peržengia pernelyg supaprastintą požiūrį tarp dviejų kraštutinumų kai vienu atveju „represuojant“ viskas draudžiama, o kitu atveju „paleistuvaujant“ viskas leidžiama.

Tai dar vienas milžiniškas klausimas. Tačiau pabandysiu paryškinti savo poziciją. Jeigu grįžtume prie kontempliacijos veiksmo, kiekviena ilgalaikė malda, ypač tyloje praktikuojamas ilgalaikis atidumas, ilgalaikė ieškanti meditacija labai greitai susiduria su asmens troškimais. Kai bandau apie nieką negalvoti, tuoj pat pradedu galvoti apie tai, ko ilgiuosi. Tai gali būti puodelis arbatos, bet gali būti ir noras su kuo nors gultis į lovą. Gali būti koks nors labai gražus daiktas, kurio norėčiau. Mums už nugaros nuolat burba troškimų kalba. Šiuolaikinė kultūra tam ypač skiria labai daug dėmesio reklamose, televizijoje, Internete ir taip toliau. Mes pratę visai tai nuvertinti. Tačiau kai pagalvoti apie tai kokią įtaką šiuolaikiniam mąstymui daro pornografijos mastai, kuriuos daugelis laiko išlaisvinančiais, išvaduojančiais, bet kiti šiuos mastus vertina kaip keliančius priklausomybę ir tvirkinančius. Manau, kad jie taip mano pagrįstai. Tuomet supranti, kad visa troškimų karalystė aišku nėra apribota tik seksualiniais troškimais, tačiau būtent seksualinis troškimas turi ypatingai stiprų vaidmenį šioje daug platesnėje troškimų ekonomikoje. Tai įtraukia esminius fiziologinius poreikius, maistą, vandenį, patogumą, šilumą, pastogę, santykinę ramybę, miegą, visus tuos dalykus, kurių neturi mūsų pabėgėliai. Bet taip pat tai įtraukia galios, įtakos, pinigų troškimą. Man atrodo, kad asketo gyvenimas, nuosaikus gyvenimas, religinės pusiausvyros gyvenimas, iškeliant Dievą virš visų kitų troškimų savo troškimų karalystėje, yra visą gyvenimą trunkanti užduotis bandant išrūšiuoti ir sutvarkyti, kokia tau yra priimtina visų troškimų tvarka, jų hierarchija. Kai pradedame šitaip galvoti, tai pastebime, kad ekologinės problemos kyla dėl šios troškimų ekonomikos. Žlugusios valstybės, terorizmas, irgi susiję su netvarka troškimuose. Ir netgi mūsų patys intymiausiai troškimai irgi su tuo susiję. Kai suprantame kokia tai didelė užduotis, milžiniškas etinis, dvasinis uždavinys, trunkantis visą gyvenimą, tada klausimai ar homoseksualūs asmenys turėtų gauti teisę vesti ima skleistis visai kitoje šviesoje. Man taip atrodo. Nes vietoj to, kad svarstytume tik apie asmeninius malonumus ir pasitenkinimą, pradedame svarstyti atsižvelgdami į kontekstą - kas visoje šioje troškimų karalystėje sukuria pusiausvyrą? Kas suteikia galimybes rūpintis kitais žmonėmis? Kas leidžia dalytis gėrybėmis tinkamai jas skirstant visiems, o ne tik saujelei? Po daugelio metų gilių svarstymų aš toliau laikausi nuomonės, kad dviejų žmonių sąjunga, ar jie būtų heteroseksualūs, ar homoseksualūs, jų įsipareigojimas atsiduoti visam gyvenimui, juk tai ne vien dėl malonumo. Tai įsipareigojimas, kuris keis visuomenę, kurioje gyvename. Tai įsipareigojimas, kuris klijuoja visuomenę, nuolat jaučiančią pavojų sugriūti. Tie gėjai ir lesbietės, kurie nori įsipareigoti stabilumui, ištikimybei, visam dideliam projektui tinkamai tvarkyti troškimus dėl kitų gėrio, man atrodo, kad jie labiau subrendę, nei tie heteroseksualūs asmenys, kurie tuokiasi visai neapgalvoję ar jų santuoka išsilaikys, kaip sunku ją gali būti išlaikyti, kaip jie dalysis savo gėrybėmis, meile, materialiomis gėrybėmis. Turėtume galvoti apie šiuos klausimus, o ne demonizuoti kitus.

Žmonės sukūrė daug technologijų, kuriomis sėkmingai keičia dalykus. Tai neturi precedento istorijoje. Jau paminėjote pornografiją, nereikia nė kalbėti apie sudėtingesnes technologijas, užtenka gebėjimo kurti vaizdus ir jau gali pildyti kokius tik nori troškimus. Todėl man įdomu, kai girdžiu apie jūsų tylią atidžią maldą ir panašiai, kaip tai susiję su šiuolaikiniais žmonėmis. Ar vis dar įmanoma kalbėti apie religiją, pabrėžiančią kito - Dievo – klausymąsi, kai žmonės šitaip išmoko tvarkytis patys?

Esate teisus. Istorijoje nebuvo precedento. Nebuvo tokios technokratinės kontrolės daugelyje sričių. Tačiau tuo pat metu mes prarandame kontrolę kitose srityje. Jei tik pagalvojate apie ekologines katastrofas, kurias sukeliame. Mes kuriame visai naujas aplinkybes savo apsukrumu, tačiau tų naujų aplinkybių vėliau patys nesugebėsime sukontroliuoti. Visa tai lydi svajonės apie dirbtinį intelektą. Akivaizdu, kad mes turėsime dirbtinį intelektą. Tiesą sakant jau turime. Tačiau čia man neramiausia būtent tai, kad jį kuriame būtent mes – žmonės. Todėl nepaprastai svarbu kaip mes tas mašinas kuriame. Kaip rimtai apsvarstėme visus moralinius padarinius? Kokį traukinį ir ant kokių bėgių mes statome? Na o kaip visa tai susiję su tyla, atidumu? Anksčiau jau kalbėjau kaip tyla sukelia mintis apie troškimus, seksualinius ir kitus. Ji taip pat sukelia, ne iš karto, po kurio laiko, suvokimą, kad tylioje kontempliacijoje kiekvieną dieną atsiduodama Dievui tai akimirkai, kurios nepavyks suvaldyti – tai mūsų mirties akimirka. Aš laikau tylią maldą kaip iš vieną iš įvairausių būdų nuolat iš esmės apsvarstyti pagrindinę tiesą, kad esu priklausoma nuo mane viršijančios tikrovės. Esu kūrinys. Negaliu sutaisyti savo pačios gyvenimo. Man atrodo, kad visos religijos mums bando priminti apie tą suvokimą gyvenimo kaip dovanos, o ne kaip gaminio. Vakarų technokratinė visuomenė gana apsukriai tai pamiršta. Štai iš kur baimė mirti, pasišlykštėjimas mirtimi, bandymai mirtį paslėpti. Tai mūsų gyvenimų esminiai bruožai. Tačiau ironija ta, kad kuo labiau bijai mirties, tuo labiau bijai ir gyvenimo. O kai priimi, kad mirtis neišvengiama, kai priimi, kad pats kaip kūrinys esi trapus, kiekvieną akimirką visiškai priklausomas nuo Dievo valios, tuo gyvenimas tampa gyvesnis, perkeistas. Apie tai ne taip jau dažnai pamokslaujama, o norėčiau girdėti daugiau panašių pamokslų. Iš esmės tai malonės ir sukūrimo doktrina. Bet kaip ją prasmingai pristatyti žmonėms? Mūsų išsivysčiusios visuomenės čia randa labai daug būdų išsisukti. Kaip kunigė, net kai lankau labai garbaus amžiaus žmones, daugybė jų vis tiek nesugeba priimti fakto, kad laukia mirtis. Tai milžiniškas vargas. Jie nemoka su tuo susitvarkyti.

Tapti kunige profesorė Kouklei apsisprendė kai dirbo akademinį darbą Harvardo universitete. Tačiau Harvardą ji galiausiai paliko. Kaip pripažįsta – iš dalies dėl universitetui vadovauti pradėjusio Lawrence Summerso. Jis į religiją universitete žiūrėjo labai priešiškai ir netgi uždraudė vienoje iš Harvardo organizuotų konferencijų dalyvauti Dalai Lamai. Summerso vizija – tik visiškai pasaulietinės religijos studijos. Kouklei tokią viziją laiko nesusipratimu ir dėl šio nesusipratimo esą prisidėjo patys teologai. Pastaruoju metu jie linkę užsidaryti tik savo studijų kampeliuose, kai galėtų kūrybingai prisidėti prie klausimų, kurie keliami pasaulietinėse disciplinose. Ji pati prisidėjo prie evoliucijos keliamų klausimų nagrinėjimo. Kelerius metus Harvarde dirbo su matematikais, psichologais, medikais ir biologais, nagrinėjančiais bendradarbiavimo tarp individų problemą evoliucijos procese. Projektui vadovavo matematikos ir biologijos profesorius Martinas Nowakas. Jis norėjo patikrinti ar turi pagrindo svarstymai, kad evoliucijos variklis tik savanaudiškumas atsietas nuo polinkio bendradarbiauti. Pagrindo tokiam siauram požiūriui Nowako komanda nerado.

Čia paminėjote du dalykus, kurie tarpusavyje susiję. Mokslo ir humanitarinių dalykų, ypač teologijos, statuso klausimas šiuolaikiniame universitete. Kitas svarbus klausimas ar universitetai turėtų būti tos vietos, kuriuose būtų galima ruošti dvasininkus. Harvarde būta labai specifinės diskusijos. Tam tikra prasme dėl to iš ten ir pasitraukiau. Larry Summersas tuo metu buvo Harvardo universiteto vadovas. Jis buvo labai nelinkęs pripažinti mintį, kad universitete galima ruošti dvasininkiją. Nors šiaip jau Harvardas iš pradžių ir buvo įkurtas tam, kad ruoštų dvasininkus. Taigi tuo metu ten vyko stipri politinė diskusija. Mano pačios požiūriu, kurį stipriai paveikė kardinolas Džonas Henris Newmanas – universitete reikia spręsti visus tiesos klausimus. O vieni iš didžiausių tiesos klausimų yra klausimai apie anapusybę, kuri aišku gali ir neegzistuoti. Tačiau tai labai svarbus klausimas, kurį universitetai privalo svarstyti. Greta visų kitų klausimų, etikos, politikos, gamtos mokslų ir taip toliau. Man tai tiesiog sveiko proto įžvalga. Jeigu staiga universitete neleisi kelti tam tikrų labai svarbių klausimų kylančių žmogaus gyvenime, tai tuomet kultūroje paliksi labai didelę prarają. Tai tikrai nepadeda. Religiją tuomet paverti sektantška veikla, nors galėtum ją įtraukti ir adekvačiai kritikuoti. Kita vertus, svarstant apie patį mokslą, per pastaruosius kelis dešimtmečius, iš esmės nuo antrojo pasaulinio karo, jis tampa vis didesnė problema bažnyčioms. Jos neparengia pakankamai teologų, kurie turėtų išsilavinimą bendrauti su mokslininkais. Jie žiūri į mokslą kaip į kokį sekuliarų begemotą, ketinantį prispausti juos. Aišku, tam tikrais atvejais sekuliarūs mokslininkai taip ir nori padaryti. Tačiau bijau, kad daugelis religijos filosofijos strategijų, krikščioniškos tradicijos, teologijos strategijų per pastaruosius tris ar keturis dešimtmečius stengėsi apsaugoti save tarsi užsisklendžiant kiaute. Tam, kad jie neturėtų reikalų su mokslo klausimais. Rasta daugybė įmantrių būdu pabrėžti skirtumą tarp mokslo ir teologijos. Sakyta, kad krikščionybės rūpestis - apreiškimas, o ne empirinė tikrovė. Arba kad krikščionybei nereikia ginti savo esminių prielaidų, nes jos kaip prielaidos nereikalauja gynybos. Arba netgi labai gili scholastinė Tomistinė doktrina, kuri mano akimis visiškai teisinga, kad Dievo anapusinis veikimas slypi kur kas giliau, nepamatuojamai giliau nei empirinis pasaulis, kuris Dievo sukurtas ir todėl teologai turėtų rūpintis tuo gilesniu pasauliu, o ne apie tai kaip mokslininkai tiria empirinę tikrovę. Tačiau man atrodo, kad reikia atgauti drąsos ir bandyti nuoširdžiai bendrauti su šiuolaikiniu sekuliariu mokslu. Geriausias kelias tai daryti, viliuosi buvo tas, kuriuo bandžiau eiti Harvarde su labai įdomiu kataliku bendradarbiu matematinėje evoliucinėje biologijoje - Martinu Novaku. Aš stebėjau jo matematinę evoliucijos teoriją ir bandžiau suprasti – kokios metafizinės prielaidos ją grindžia filosofiškai. Kokios etinės prielaidos? Domėjausi ar prielaidos grindžiančios metodą galėtų pačios atlaikyti kritiką? Ar jas galima pakeisti, patobulinti kai paaiškėja, kad jos pernelyg supaprastintos? O tada iškelti kūrybingą diskusiją tarp teologinio požiūrio apie evoliucijos struktūrą, matematinio ir empirinio požiūrio bei neišvengiamai pamirštos istorijos ir mokslo filosofijos, kuri sugeba išsiaiškinti kaip visos tos prielaidos vystėsi nuo Darvino. Juk mes čia netiriame balto popieriaus lapo, mes turime reikalų su labai sudėtinga istorija ir neodarvinistinės teorijos raida. Praėjusi karta, visuomenė, paprastai girdėdavo pasakojimą apie evoliucija tarsi ją iš esmės lemtų individualus savanaudiškumas. Ši Darvino teorijos versija keista, iš pirmo žvilgsnio grindžiama matematiniais atradimais, bet kai ją tiri giliau, matai, kad evoliucijos sritis apie konkurenciją visą laiką buvo sąveikoje su sritimi apie bendradarbiavimą arba altruizmą. Be šios srities rūšys neišsilaikytų. Jeigu turi pačią gryniausią konkurenciją, rūšys labai greitai pačios save išnaikintų. Todėl norint rasti gilesnių įžvalgų apie tai kaip veikia bendradarbiavimo struktūra mums reikia matematinių įžvalgų, pačių naujausių, tačiau tuo pat metu reikia paklausti esminį etinį ir metafizinį klausimą apie tai kaip mes aiškiname kodėl taip yra ir ką tai gali reikšti.

Paskutiniam klausimui labai tinka jūsų įžvalga apie „erotinius šventuosius“, kurie galėtų įkvėpti šį pasaulį, kuriam kyla tiek daug iššūkių. Kokius matote tuos pagrindinius iššūkius, ir ką jūs turite omenyje kai kalbate apie erotinius šventuosius, nes šis terminas skamba labai jau įspūdingai.

Tiesą sakant tai tarsi suvienija visą šį mūsų pokalbį. Leiskite pradėti nuo dviejų dalykų. Pirma, jeigu galvojame apie tą evoliucijos sritį, kuri kalba apie bendradarbiavimą, nuo bakterijų iki žmonių, mes matome tendencijas, kurios gali būti išreikštos matematiškai, ir jos mums sufleruoja kaip grupės klesti, o ne nyksta. Dabar žmonių rūšiai kyla iššūkis bendradarbiauti dar neregėtu istorijoje mastu. Jeigu mes nesugebėsime peržengti tautinių valstybių sienų, demokratinės vyriausybės teištveria apie ketverius metus, taigi jos neturi reikalingos pusiausvyros, kad susitvarkytų su didžiausiais išlikimo klausimais, pirmiausiai ekologiniu, atšilimu, tarptautiniu saugumu, sveikatos klausimais. Šitie iššūkiai nepaprastai dideli, kuriuos mes patys vietoje spręsti galime tik labai simboliškai. Mums reikia daug platesnės strategijos. Tai reiškia, kad žmonėms teks elgtis labiau pasiaukojančiai. Ypač tiems, kurie turi apsčiai dalykų. Tokio pasiaukojimo anksčiau nereikėjo. Tai didžiulis iššūkis. Visa tai gali suprasti netgi galvodamas savanaudiškai. Juk visiems būtų gerai, jeigu visi dalytųsi gėrybėmis ir su pasauliu elgtųsi taip, kad jo nesunaikintų. Tačiau čia esama ir dar aukštesnio lygio, galima jį net pavadinti ekstazišku lygiu. Tai troškimų ekonomikos perkeitimas. Didžiausi mūsų pranašai, Jėzus tarp jų, kvietė tuo užsiimti. Tai jau reikalauja peržengti mąstymą apie tai kas geriausia visiems. Reikia tokio atsidavimo ir altruizmo, kuris mąsto apie tikrąjį šventumą. Jis suteikia pranašišką viziją - kaip galėtų atrodyti šitas prasiveržimas su Dievo malone į kur kas aukštesnį lygį. Man atrodo, kad mūsų religijų istorija suteikia šiokių tokių pavyzdžių, suteiki tokių šventų žmonių. Mums labai reikia šventųjų, trokštančių gyventi, kurie savo gyvenimą sutvarkė teisingai, ir gali įkvėpti šiame labai sunkiame kelyje.

Turite viltį sutikti tokių žmonių?

Vargu ar per savo gyvenimą sutiksiu. Kalbant šmaikščiai, turėtumėte prisiminti, kad melsdamasi jau labai ilgą laiką ruošiuosi mirti. Šiais laikais daug pesimizmo ir nevilties bangų. Vilties dorybė yra teologijoje kiek apleista dorybė. Jeigu prisėdęs akimirką pagalvoji apie žmones, kurie iš tikrųjų tave žavi, Vakarų kultūros istorijoje, randi saujelę žmonių, kurie padarė labai pasiaukojančių dalykų, sugebėjusių perkeisti žmonių sąmonę ir vaizduotę. Padėjo suprasti, kad įmanoma padaryti tokius dalykus, kurie atrodė neįmanomi. Mąstau apie tokį šventąjį kaip Dietrichas Bonhoefferis, mąstau apie Indijos politinį lyderį Gandį. Jis parodė kaip pasiekti pokyčių nežudant žmonių. Tiesiog asketizmu. Šie maži eksperimentai iš pradžių atrodė beviltiškai, bet juos veda nepaprasti žmonės ir būtent į tokius žmones reikia sutelkti dėmesį jeigu ketiname pasiekti naują lygį.

Ar galite pasidalyti paslaptimi - koks dalykas yra sunkiausias einant kunigės pareigas. Koks dalykas sunkiausias? O koks maloniausias, jeigu taip galima pasakyti. Juk iš karto nenorėjote tapti kunige, apsispendėte gerokai vėliau.

Klausimas labai įdomus. Man sunkiausia tai, kas tuo pat metu yra ir nuostabiausia. Tai ta atstovaujamoji rolė. Stovėti prie altoriaus in Persona Kristi, tai gauti iš savo žmonių troškimus, apie tai dažnai nekalbame, bet tu gauni religinį ilgesį ir turi perduoti jį Kristui. Didžiausias pavojus tai pagalvoti, kad viską darai pats. Tiesą sakant, kunigas privalo jaustis tarsi permatomu Kristaus tikrovei. Kaip ir mes visi turime būti peršviečiami. Tačiau kunigas turi ypatingą simbolinį vaidmenį, kuris privalo susitelkti į didžiuosius teigiamus religinius lūkesčius, bet ir į didelį negatyvų atmetimą. Žmonių nusivylimą, kai kunigas pasirodo ne tuo, kuo jie norėtų, kad jis būtų. Čia labai lengva pasiklysti ieškant atpirkimo ožių. Štai kodėl nepaprastai pavojinga kunigui kasdien nepriminti sau apie visišką priklausomybę nuo anapusinės tikrovės. Štai kur maldos veiksmo esmė.

Profesore Sara Kouklei, labai jums dėkoju.

Flag Counter